Valaida Snow (kadras iš vaizdo įrašo „Patience and Fortitude“, 1946). Šaltinis: youtube.com
Julijus Grickevičius

Kas užsako muziką, arba Vėl apie klišes

Baigiamąjį festivalio „Aura 28“ vakarą Roy’aus Assafo dviejų dalių spektaklyje „Merginos – Vaikinai“ paliesti jautrūs lyties stereotipų ir standartų klausimai. Įsiminė ne tik diptiko turinys, bet ir muzikos pasirinkimas. „Merginas“ geriausiai apibrėžia Cyndi Lauper „Girls Just Want To Have Fun“, o štai „Vaikinai“ prasideda gedulingu trimitu iš Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos, tiesa, groteskiškai pergrotos džiazo maniera, bet ne mažiau mąslios ir tirštos. Vėliau – Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ įžanga. Toks sudėtingas, herojiškas ir kompleksiškas stambiais vėlyvojo romantizmo muzikiniais potėpiais nutapytas vyriškas pasaulis. Žinoma, nei Mahlerio, nei Wagnerio laikais moterų jų kūrinius atliekančiuose orkestruose nebuvo, retai sutinkame ir to laikotarpio kompozitores, tekstų autores. Muzika ir moterys apskritai nėra dažnai liečiama tema, o jos gvildenimas veikiau laikomas vienu radikalizmo požymių arba feminizmo išraiškų. Dabar visi vartai į kūrybą atviri, tai žinome ir nuolat kartojame, tačiau retai susimąstome, kad klasikinėje muzikoje ir net džiaze iki šiol apstu šimtamečių klišių, kurios keičiasi labai lėtai. Taip lėtai, kad daugelis stereotipų nebekelia dvejonių. Muzikos pasaulyje niekada netrūko seksizmo, galios, įtakos žaidimų, itin svarbią vietą užėmė ir tebeužima tradicijos. Bet kas slypi už sėkmės istorijų ir sunkių praeities kompozitorių biustų?

Dėmesys moterims muzikoje atsirado palyginus neseniai, tai labiausiai susiję su antrąja feminizmo banga praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje. Tuomet šis judėjimas buvo nukreiptas į moterų savirealizaciją apskritai, kūrėsi jų kolektyvai, orkestrai, chorai; imtasi tyrinėti anksčiau muzikologų pamirštas kompozitores, atlikėjas. Trečioji feminizmo banga nusirito devintajame dešimtmetyje, skelbta, kad moterų ir vyrų vaidmenys priklauso nuo įvairaus socialinio konteksto ir nėra universalaus „moteriškumo“ išaiškinimo. Gilintasi į lyties sąveiką su kitais aspektais, tokiais kaip rasė, socialinė padėtis, geografija, politikos įtaka, seksualinė orientacija.

„Dvidešimt penki procentai netiki, kad moterys muzikoje turi lygias galimybes kaip vyrai“ – tokia antraštė po „Royal Albert Hall“ atlikto tyrimo, kurio metu apklausti 2000 britų, pasirodė praėjusių metų pabaigoje interneto svetainėje Classicfm.com. Beveik tiek pat pasisakė, kad muzikos industrijoje egzistuoja seksizmas. Kitas įdomus faktas šįmet publikuotas „Billboard“ žurnale – muzikos industrijos įtakingiausiųjų sąraše „Power 100“, apimančiame koncertų organizatorius, prodiuserius bei leidybos sritį, yra vos 17 procentų moterų.

Prieš dvejus metus Niujorko „Metropolitan“ opera pristatė pirmąjį per šimtmetį moters – suomių kompozitorės Kaijos Saariaho – kūrinį „L’Amour de Loin“. Beje, šį sezoną moterų pavardžių nei tarp operų autorių, nei tarp dirigentų nerasime. Vienas įtakingiausių klasikinės muzikos kanalų, radijas „Classic FM“, skelbia, kad jų taip pat nėra ir kai kuriuose įtakingiausiuose pasaulio simfoniniuose orkestruose, pavyzdžiui, Filadelfijos. Šį sezoną minėtam orkestrui tik sykį diriguos moteris, kiti 42 dirigentai – vyrai. Kas kita kalbant apie atlikėjus: iš trisdešimt vieno – aštuonios solistės.

Žymos: