Dariaus Petreikio nuotrauka

Karl Ove Knausgaard

Keturių knygų esė rinkinys „Sezonų kvartetas“ kritikų buvo pavadintas bandymu papasakoti apie futbolo rungtynes kalbant tik apie aikštės žolę. Rašytojo žvilgsnis nuolat nukreiptas į kažką iš pirmo žvilgsnio nereikšminga, tik nujaučiant, jog kažkur visai greta vyksta dideli dalykai. Palyginus su ankstesniais K. O. Knausgaardo tekstais, šis rinkinys yra gerokai praskaidrintas, jame mažiau introspekcijos, daugiau žvelgiama į daiktus. Pats autorius yra sakęs, jog jei pasaulinę šlovę jam atnešęs kūrinys „Mano kova“ buvęs savotiškas a f*** you to literature, tai „Sezonų kvartete“ jis norėjęs papasakoti ką nors linksmesnio ir šviesesnio. „Žiema“, kurios trijų esė vertimus skelbiame, yra, autoriaus manymu, pati optimistiškiausia rinkinio knyga. Įdomu tai, jog K. O. Knausgaardui labai svarbu, kaip jaučiasi jo skaitytojas – kadangi publikacija buvo numatyta žiemą, tai ir „Nemuno“ redakcijai versti leista tik iš knygos „Žiema“. Skaitant šiuos tekstus turėtų būti šalta. Juk ne veltui „The Guardian“ kritikai knygą pavadino „termodinamikos tragedija“. Vis dėlto, jeigu ją norėsite išbandyti, būkite atsargūs – neperšalkite.

Ertmės

Daug žmonių veiklos skirta ertmių kūrimui, taip sakant, sienų ir grindų statymui ten, kur anksčiau nieko nebuvo, arba stambiu mastu, kaip kad namų, gamyklų pastatų, futbolo aikščių, arba mažesniu, kaip kad puodelių, stiklinių, dėžučių, skardinių, medinių dėžių, transportavimo dėžių, ąsočių, puodų, kanistrų, vazų, rankinių, maišų, maišelių, kibirų. Ertmės naudojamos daiktams, vertybėms bei skysčiams laikyti arba pervežti. Didžiausios ertmės, namai, dažniausiai yra stacionarios, o mažesnės – mobilios. Žinia, esama tiek daug ertmių dydžių ir paskirčių, kad tarp statiško namo ir mobilios susisiekimo priemonės būna ir tarpinių dalykų, tokių, kaip mašina-kemperis ar prikabinamas turistinis namelis ant ratų. Didžiosios ertmės retai yra vienalytės, dažniausiai jos sudaro sudėtingas ertmių ertmėse sistemas. Ertmė tarp keturių namo sienų, grindų ir stogo būna suskirstyta kitomis sienomis, grindimis ir lubomis, o taip sukurtose patalpose, pavyzdžiui, virtuvėje, yra kitų ertmių, sakykim, spintelių, kuriose esama dar kitų ertmių, kad ir puodelių. Neretai laikoma, kad kuo stacionarios ertmės didesnės, tuo puikesnės; pilis puikesnė už trobelę, didelė futbolo aikštė puikesnė už mažą, o mobiliosios ertmės, priešingai, kuo mažesnės, tuo dailesnės. Mažas puodelis dailesnis už puodą, o puodas dailesnis už kibirą. Gi patys dailiausi daikčiukai namuose saugomi mažučiukėse papuošalų skrynelėse. Ertmių kūrimo stimulas bei poreikis giliai įsišakniję ir būdingi ne tik žmonėms. Paukščiai suka lizdus, lapės ir barsukai rausia urvus, lokiai įsirengia guolius, ūdros susikrauna slėptuves, skruzdės neša skruzdėlynus, kai kurios bitės gyvena medžių drevėse, kitos lipdo lizdus, morenos slepiasi mažose koralų rifų grotose ir yra vėžiagyvių, kurie savo minkštus kūnus saugo įsikurdami tuščiuose kiautuose. Tačiau jokie kiti gyvūnai, išskyrus žmones, nesinaudoja mobiliomis ertmėmis. Beždžionė gali rankomis suformuoti dubenį, panardinti į vandenį ir iš jo gerti, bet rankoms atsiskyrus dubuo akimirksniu nustoja egzistavęs. Mobilias ertmes sugebėję kurti žmonės jau nebepriklausė nuo kraštovaizdžio, tapo nuo jo laisvi: ištroškus jiems nebereikėjo būti šalia gėrimo šaltinio, galėjo neštis vandenį kur panorėję puodynėse arba odmaišiuose. Tačiau ši laisvė turėjo dvi puses, nes, anksčiau gyvenę atvirai, dabar žmonės ėmė gyventi užsidarę, kas nežmoniškai greitai ir stipriai išplito. Dabar savo gyvenimus gyvename ertmėse, ir jei vieną jų, namus, paliekame, tai einame į kitą, automobilį, kuris mus nugabena į trečiąją, biurą, iš kurio užsukam į prekybos centrą ir vėl grįžtame namo, nešini dviem ištįsusiomis polietileno ertmėmis, kurios savo ruožtu irgi prigrūstos ertmių, pilnų maisto, išdėliojamų namų ertmėse – šaldytuve ir spintoje. Taip, net ir išsipildžius didžiajai svajonei palikti šią Žemę, tai darome kapsulėje, ne ką didesnėje už automobilį, o Žemė nuotraukose yra visiškai apvalus mėlynas kamuolys, ir joje nematyti nė vienos iš šių milijardų mažų ertmių. Tačiau jos yra, ir mus veikia labiau negu bet kas kitas, nes mūsų smegenys, kuriomis mąstome, irgi tūno ertmėje, ir visos mūsų išmąstomos mintys – surikiuotos kaip drabužiai spintoje, kur kelnės guli vienoje lentynoje, megztiniai – kitoje, o marškiniai ir suknelės sukabinti nuo sienos iki sienos.

Žymos: