Seikono, SC Szymano ir Krik Kongo kūriniai. Drujos g. Vilniuje, 2016
Monika Budinaitė

KALBAM SIENOSE

Kartą paryčiais išėjau pasivaikščioti po miesto centrą. Jaučiausi tarsi būčiau sėdusi į lėktuvą ir nusileidusi svetur. Įspūdinga, kaip triukšmingi automobiliai ir zujantys žmonės keičia miesto veidą. Lėtai žingsniuodama gėrėjausi naujai atsivėrusia architektūra, nepastebėtais medžiais, gatvės šviestuvais, aptrupėjusiomis ir naujai išdažytomis sienomis. Nuostabu, kad vietos pažinimas susideda iš daugybės variacijų. Pradedant nuo paros laiko, baigiant vaikščiojimo būdu.

Prancūzų akademikas Michelis de Certeau savo esė „Vaikščiojimas mieste“ (Walking in the City) vaikščiojimą įvardija kaip miesto skaitymo motyvą. Jis teigia, kad vaikštinėjimo po miestą aktas jo pažinimui yra toks pats svarbus, kaip svarbus yra kalbėjimas pačiai kalbai. Tiek į vieną, tiek kitą gilintis galima įvairiai. Kalbą laviname klausydamiesi, kalbėdami, skaitydami tekstus ar patys juos rašydami. Taip pat ir su miesto gatvėmis. Šimtai būdų jas apeiti – su žemėlapiais ar be jų, su rekomendacijomis, išankstinėmis nuostatomis ar nieko nežinant ir nesitikint, pasileidus į laisvą pažinimo kelionę. Bet kuriuo atveju, kūnais mes kasdien mieste rašome begalę tekstų, tačiau ir miestai rašo mumyse.

Iliustruoti šiai minčiai noriu supažindinti su smagiu anglų psichologinės magijos iliuzionisto Derreno Browno eksperimentu „Reklamos agentūros užduotis“ (Advertising Agency Task) apie tai, kiek daug įtakos mūsų mintims ir vaizduotei turi aplinkos objektai. Taupydama jūsų ir savo energiją neišsiplėsiu, jį galima tiesiog pasižiūrėti internete, bet trumpai pagrindinė mintis tokia: gyvūnų iškamšas daranti įmonė pasamdo reklamos specialistus sukurti jų kompanijai logotipą. D. Brownas šiuos specialistus nuo viešbučio praveža specialiai paruoštu maršrutu, pakeliui slapta įpindamas tam tikras vaizdines užuominas. Dar jis nupiešia logotipą, kokį įsivaizduoja, kad turėtų sukurti reklamos specialistai. Eksperimento rezultatai pribloškiantys. Regis, žmonės nesąmoningai išties skaito miestą. Vienas su kitu koreliuoja kažkokiu ypatingu, slaptu būdu. O iš šio proceso veikiausiai gimsta daugybė mūsų galva pasąmoningų dalykų – knygų personažų, stereotipų, pasakojimų naratyvų.

Galbūt būtent tuo laiku ir sumaniau, kad miesto gatvėse apstu žmogiškų balsų. Jų reikia tik paieškoti. Ir kad vaikščiojimas po įvairialypį – tuščią ir tylų, triukšmingą ir pilną – miestą gali atstoti net knygos skaitymą. Miestas kaip knyga. Mano žingsniai kaip puslapių vertimas. O aš pati tarsi Walterio Benjamino dykinėtoja, le flâneur, miesto gyventoja, pramogos ieškanti kokiame nors sienos dirgiklyje, piešinyje, užraše, kurie galėtų išvaduoti iš pernelyg racionalizuotos tikrovės nuobodulio. Arba kaip pats Charles’io Beaudelaire’o lyrinis herojus, kalbantis su miestu:

O mieste mūs! Kol nepaliauji, mus apsupęs, mykti,
                                                                                baubti,
Šleikščiai pamilęs savo pomėgius žemus,
Pažvelk! Ir aš su jais, kvailys iš tamsumos,
Sakau: ko tikis aklas Danguje sulaukti?

Išėjau saulėtą dieną. Sukdama iš gatvės į gat­vę, tarsi vaikščiočiau po meno galeriją, ėmiau jaustis laisva, atvira gatvės istorijoms tiek, kiek duos pačios sienos ir iš jų bylojantys žmonių balsai.

STOTIES RAJONAS

Kelionę pradedu nuo Aušros vartų, traukiu Drujos gatvės link ir vos po kelių minučių atsimušu į įspūdingą Vilniaus Senamiesčio pietinio aplinkkelio triptiką. Trys ryškūs darbai, o aš nė karto nebuvau jų pastebėjusi. Pro ten važiuodavau užsidegus žaliam šviesoforui, tad žiūros taškas būdavo kelias. Neatsispiriu pagundai patikrinti autorių. Išsitraukiu telefoną ir internete skaitau tekstą apie „Street Art Vilnius’16“ festivalį. Sieną dekoravo lenkai Seikonas, SC Szymanas ir Krik Kongas. Gėriuosi, kaip piešiniai dera su kitapus gatvės žydinčiomis geltonomis našlaitėmis. Piešinių dydis, o gal pati siena, išsyk nuneša į Berlyną, prie Šprė upės stūksančios 1,3 km ilgio sienos, kurią gausybė autorių iš viso pasaulio pavertė meno kūriniu. Šalia Senamiesčio aplinkkelio darbai tik trys. Mąstau, jog tarp žydinčių našlaičių ir lenkų meno galėtų įsiterpti kas nors lietuviško, bet išsyk susivokiu, kad be legendinio Solomono, kuris veikiau įdomesnis dėl slepiamos tapatybės nei savo darbų, ne ką žinau apie lietuviškuosius grafičius.

Leidžiuosi Geležinkelio gatve iki Pylimo gatvės. Ši sankryža ir keliasdešimties metrų atkarpa garsėja kaip Raudonųjų žibintų kvartalas, bet žinau ten esant bene gražiausią miesto sienos šviesuolį. Jį nutapė lietuviškų šaknų turintys dvyniai Os Gemeos iš Brazilijos. Kūrinio užtaisas – atsvara prastos reputacijos vietai – šviesa ir spalvos vargingų rajonų vaikams. Tokį „socialinį vaistą“ menininkai dovanoja keliaudami po pasaulį. Lietuvoje jiedu paliko dar ir asmeninį atspalvį – dažnai piešiamo personažo delne ant Pylimo gatvės namo sėdi jų lietuvis senelis.

Čia pat randu lietuviškai aprašinėtą sieną. Populiariausia „išmintis“ iš serijos „kas ką myli“, bet akis užkliūva už antisemitinio sakinio: „Kuo skiriasi skautai nuo žydų? Skautai grįžta iš stovyklos.“ Prastas humoras. Vos žemiau ta pačia rašysena dar vienas klausimas: „Kaip vadinasi pakaruoklis ispaniškai?“ Išraitytas ir atsakymas: „EL PIÑATA“. Atsigręžiu į brazilų darbą ir mintyse palinkiu tautiečių piešėjams daugiau spalvų ir šviesos.

Patraukiu Pylimo gatve žemyn, pakeliui stabteliu pasigrožėti Provansą primenančiomis durimis, šalia jų išlipdyti reljefai. Širdies ir pelikano emblema nuo baroko laikų žinoma kaip Kristaus, pasiaukojančio vardan žmonijos, simbolis. Tikėta, kad atėjus badmečiui pelikanas persiplėšia sau krūtinę ir širdies krauju maitina vaikus. Mintimis grįžtu prie Os Gemeos dvynių kūrinio, kurio spalvos skirtos vargstantiems vaikams. Koks netikėtas sutapimas, o gal sąmoninga sąsaja. Gal čia gyveno tų brazilų proseneliai? Bėgiojo Pylimo gatve paskui pašto diližanus, svajodami kada nors tapti jų vadeliotojais.