Liutauras Degėsys

KALBA APIE KALBĄ

Tu esi tas, kuris kalba. Tas, kuris, pasitelkęs kalbą, susikuria save. Kuris interpretuoja, susigalvoja, susikuria ne tik save, bet ir savo tikroves, savo pasaulius. Kuris bando susieti tai, kas anapus jo, su tuo, kas jo galvoje jam pačiam pasirodo kaip šiapus. Kalba leidžia tau pajusti malonumą – objektyvuoti vidinį pasaulį, esantį tavyje, padaryti jį prieinamą kitiems (ak, gal net visiems) – ir parodyti, pademonstruoti, kas darosi tavo sieloje ir galvoje. Nustembi ir aikteli: kiek ten visko daug nuostabaus, netikėto, ypatingo ir nepastebėto.

Tu esi tas, kuris kalba, ir tas, kuriam tu kalbi. Kai ryte tari sau: „Kelkis“, tu esi tas, kuris žadina, ir tas, kurį tu nori prikelti dienos darbams. Dar ir pasikalbi su savimi kartais, kai nusprendi: „Ai, dar nesikelsiu“, o tas kitas tu tau atsako: „Jei dabar nesikelsi, pamatysi: bus vėl kaip vakar, kai pavėlavai pradėti gyventi.“ Ir visi tie pokalbiai pirmiausia įvyksta tavo galvoje. Pasakai žodžius, dar prieš ištraukdamas juos į paviršių, į garsą ir šviesą. Iš sąmonės ir pasąmonės tamsos iškeli juos – apaugindamas loginėmis konstrukcijomis, reikšmėmis ir prasmėmis – ir transportuoji į realybę: garsinę, popierinę, skaitmeninę, – o gal ir vėl į beveik virtualią, bet jau prieinamą, pasiekiamą, apčiuopiamą sau pačiam ir kitiems.

Pats transformacijos veiksmas tave sujaudina: nori nenori, bet sudalyvauji transcendencijoje, kuri irgi yra „trans“ – panašiai, kaip transportas ir transas, kurie tave veža. Todėl skaitymo, rašymo, kalbėjimo transcendencija yra kaifas. Nes transportuoja, transskribuoja, transformuoja kažką (ir tave) iš vienos realybės į kitą. Tu esi tai, ką kalbi. Ir tu esi tas, kuris šitaip tampi savimi. Kalba tu susikuri pasaulį ir jį supranti. Ir visai nebūtinai taip iškilmingai – kaip rašytojas. Gali būti paprasčiausiai skaitytojas, kalbėtojas ir – mąstytojas. Elementariausia prasme – mąstantis žodžiais, arba tiesiog – vartojantis žodžius.

Pasitelkdamas kalbą tu nuolat gaudai signalus iš abiejų – vidinių ir išorinių, galvos ir pasaulio – tikrovių. Jos keičiasi – nenuspėjamai ir neapibrėžiamai. Tose tikrovėse nuolat atsitinka dalykai, kurių nebuvo, ir todėl kažkas nuolat stebisi: „Taip nebūna.“ Žinoma, kad nebūna, kol neatsitinka. Kai pažiūri, tai visko, kas dabar yra, kažkada nebuvo: nei tavęs, nei šitų daiktų, nei žmonių. Buvo kiti, kurių jau nėra ir kurių jau nebus. Buvo pasauliai, kurie pasivaideno ir išnyko. Norint pamatyti tas visas nesančias-buvusias ir tas naujas tikroves, kurių dar nėra, reikia naujų žodžių. Gal ir naujų tiesų. Nes senos tiesos yra senos ne todėl, kad jos susidėvėjo, sumenko ir pasikeitė. Visai ne todėl. Jos yra senos, nes liko visiškai tokios pačios, kokios buvo, kai dar egzistavo tikrovė, apie kurią jos liudijo ir kalbėjo. Deja, jos byloja apie tikrovę, kuri išnyko, kurios jau seniai nebėra. Nes pasaulis pasikeitė. Ir todėl mylimos tiesos gali pasirodyti tvirtos, stiprios ir gražios, bet bėda, kad jos yra „iškritusios“ iš pasaulio, kalbančios nežinia ką, ir todėl neadekvačios.

Kalba yra tavo namai. Tu gali abstrahuotis, atsitraukti, įgyti simbolinį santykį su tomis tikrovėmis. Tu gali mąstyti apie gamtą, apsimesdamas, kad nesi gamtos dalis, kad gali pažinti pasaulį be jokių interpretacijų – tikrą, o ne tokį, koks jis tau rodosi, pasirodo ir atrodo, imituoti beaistrį žvilgsnį, kuriuo žiūri mikroskopas, susikurti iliuziją, kad esi Teoretikas – toks beveik Dievas, matantis tikrovę objektyviai ir nesuinteresuotai, tokią, kokia ji yra.

Kalba yra būdas pasižiūrėti į save ir pamatyti, kad matai. Ne tik tai, matai. Ne tik pasiklausti, bet ir pačiam atsakyti – kaip tu matai. Kas ten vyksta, kaip to medžio, stovinčio už šimto metrų, vaizdas atsiduria tavo galvoje. Galima susidomėti ir paklausti dar radikaliau: „Ką matai, kai matai tai, ką matai.“ Kodėl matai taip, kaip matai. Ir kodėl kiti mato kitaip. Nes „sveikas protas“ nuolat šnibžda, kad kai žiūrime į tą patį daiktą, tai visi matome tą patį. Pavyzdžiui, paveikslą: dailininkas, meno kritikas ir atsitiktinis žiūrovas. Nes gali pasirodyti, kad ten yra trys skirtingi paveikslai. Arba kad yra bent trys ar keturi mūšiai, įvykę tuo pačiu metu toje pačioje vietoje: Žalgirio, Griunvaldo ir Tanenbergo. Lietuvių, lenkų, vokiečių ir rusų istoriografinėse interpretacijose. Vienoje jų – „šiame mūšyje slavų ir germanų tautos išsiaiškino savo santykius“. Jokių ten lietuvių.

Transcenduojanti ir integruojanti kalbos galia atveria tau visą pasaulį. Dėl lingvistinių objektyvacijų tu gali jį ne tik pažinti, bet ir pasidaryti. Kiekvieną akimirką interpretuoji, kuri tikrovę, programuoji save, išsiprogramuoji ir persiprogramuoji. Gaminiesi ir fiksuoji ne tik reikšmes, bet ir prasmes. Kadangi nėra būdo perduoti prasmę, kadangi prasmės atsitinka tavyje, tenka išmokti pačiam jas pasidaryti. Kalba tu pasidarai ne tik save, ne tik savo prasmes, bet ir patį pasaulį. Tu kuri reikšmes ir prasmes, kurios ne tik konstruoja, tvarko, klasifikuoja kasdienį patyrimą, bet ir objektyvuoja naujas socialines realybes, pradedančias veikti tave patį ir kitus žmones.

Dėl sąmonės intencionalumo tu įgyji ne tik galimybę kurti baigtinės prasmės sritis, bet ir keliauti po galimas, potencialias tikroves. Kalba yra vienintelis žmogiškas būdas būti: matyti, jausti, skaityti, rašyti, kalbėti, girdėti. Dėl jos atsiranda galimybė pagrįsti, integruoti skirtingų tikrovių patirtis. Nestandartines patirtis, nekasdienį patyrimą tau pavyksta išreikšti per bendrinę kalbą – išverčiant subjektyviausius potyrius į kasdienio gyvenimo metafizikos žodyną. Į tikrovę, suprantamą sau ir kitiems.

Tu ne tik išmoksti kalbą, tu išmoksti būti asmeniu, pradedi suvokti savo tapatybę. Sąvokų erdvėje atsiranda galimybė pereiti iš ikifilosofinės į filosofinę būklę. Tu aptinki, kad žinoti – negana. Žinoti gali ir gyvūnai. Svarbiausia yra suprasti. Atrasti ir pajusti supratimo stebuklą. Tau atsiveria metakognityviniai pasauliai, metakognityvinių prasmių klodai. Kalba padeda aptikti būsenas, kuriomis mes apmąstome patį mąstymą, tas akimirkas, kuriomis reflektuojame mumyse ir kituose žmonėse vykstančius supratimo procesus. Aišku, čia gali smarkiai skirtis refleksijos lygiai ir laipsniai: vieni trokšta, kaip patys sako, „tiesiog gyventi“, nepripažindami, kad jokio „tiesiog“ nėra, ir susinervindami kiekvieną kartą, kai juos pažadina prieš jų valią juose įvykstantys mąstymo procesai, kiti visą gyvenimą bando paversti ištisa refleksija ir, užuot gyvenę, tik kalba apie gyvenimą bei laukia, kada pradės gyventi, užuot mylėję – daug kalba apie meilę, ir kartais net – vietoj valgymo malonumo – renkasi samprotavimo džiaugsmą apie tai, kaip neteisinga yra valgyti ir gerti.

Gilinantis į mąstymo turinį, mąstant apie mąstymą, galima aptikti įdomių dalykų. Metakognityvumas įgalina pastebėti, kad iki šiol nesupratai savęs, nes nesupratai, jog visi kiti tavęs nesupranta. Arba suprasti kitą – ir pasiųsti jam žinutę, kad supranti. Ir iš jo atsako suprasti, kad jis suprato, jog tu jį supranti. Ir pajusti akimirkos laimę. Ir apsidžiaugti. Arba nesuprasti kito ir nesuprasti, kodėl jis / ji nesupranta, ir pasakyti: „Nesuprantu, kaip tu gali šito nesuprasti.“ Galima numanyti, kad kiti žino. Ir kad jie žino, jog tu tai žinai. Pasilikti proto, kad suvoktum, jog tau trūksta proto. Nepamiršti, kad reikia prisiminti, ką pamiršai.

Dėl tos pačios transcenduojančios ir integruojančios funkcijos kalba mums atveria ne tik metakognityvinius, bet ir metaafektyvinius prasmių klodus: kad bet kurio paprasto, kasdieniško arba atvirkščiai – didingo ir neįmanomo – noro pagrindas yra tas nuostabus (prakeiktas) norėjimo mechanizmas, tas norėjimas norėti. Tas norėjimas turėti norų, nes jeigu nenori norėti – jokie pasiūlymai neprivers užsimanyti. Kad galėtum ką nors mylėti, reikia mylėti meilę. Kaip tik čia ir atsitinka patys įdomiausi reiškiniai: kai nori ir tikiesi pamilti (lyg ir nieko nemyli, bet šitaip esi pasirengęs ir nori mylėti). Kai džiaugiesi, kad myli, nors ir skauda. Arba kai išsigąsti, kad myli. Arba kai nekenti meilės, nes jeigu nemėgsti meilės, tai kiek laiko ir pinigų sutaupai.