„Teatro olimpiadoje“ pristatytas Tadashio Suzuki režisuotas spektaklis „Sirano de Beržerakas“ pagal Edmond'o Rostand'o pjesę. © Theatre Olympics / Interpress
Aušra Kaminskaitė

Kaip statomas teatro Olimpas?

2019 m. Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ laimėjusios šiuolaikinės operos „Saulė ir jūra“ organizatoriai, iš pradžių stigę lėšų kūrinio rodymui visą renginio laikotarpį, Vilniuje paskelbė reklamas, kvietusias remti operos sklaidą. Jose teigta, kad Italijoje vykstančio festivalio reikšmė meno pasaulyje prilygsta Olimpinių žaidynių svarbai sporte. Iš tiesų – Venecijoje kas antrus metus pristatomi atrinkti aukščiausio lygio menininkų iš viso pasaulio darbai, o „Auksinio liūto“ apdovanojimas – lygiai kaip čempionų žiedai – suteikia kokybės ženklą visam gyvenimui. Skirtumas tik tas, kad sporte yra objektyvūs, skaičiais apibrėžiami vertinimo kriterijai, o meno kūriniuose juos nustato tuo metu surinkta komisija.

Mažai kas žino, jog iš tiesų egzistuoja toks reiškinys kaip „Teatro olimpiada“ (The Theatre Olympics). Simboliška, kad jis pradėtas organizuoti 1994-aisiais – praėjus lygiai šimtui metų po Tarptautinio olimpinio komiteto, sugrąžinusio sporto žaidynes, įsteigimo. Pirmoji „Teatro olimpiada“ 1995 m. įvyko Graikijoje, Delfuose – mieste, kuris antikos laikais buvo svarbiausia Apolono – dievo, greta kitų reiškinių globojusio ir muziką bei šokius – garbinimo vieta. Nuo tada surengtos aštuonios „Teatro olimpiados“, jas vieną nuo kitos skyrė dveji, treji, ketveri ar net penkeri metai – periodiškumo čia paisyta mažiau nei palankaus laikotarpio ar galimybių.

1994-aisiais sudarytas „Teatro olimpiados“ komitetas išties priminė teatro Olimpą. Renginio iniciatorius – vienas ryškiausių šių laikų graikų teatro režisierių Theodoros Terzopoulos. Ne mažiau įtakos Olimpiados raidai ir programų sudarymui turi japonų režisierius Tadashis Suzuki, svarbūs balsai priklausė ar vis dar priklauso Robertui Wilsonui (JAV), Heineriui Mülleriui (Vokietija), Jurijui Liubimovui (Rusija), Núriai Espert (Ispanija), Antunes’iui Filho’ui (Brazilija), Tony’ui Harrisonui (Jungtinė Karalystė). Komitetui plečiantis, jo narių skaičius perkopė penkiolika, tačiau vieniems prisijungiant, o kitiems (Mülleriui (1929–1995) ir Liubimovui (1917–2014) paliekant pasaulį, sunku jį konkrečiai įvardyti.

Priešingai nei Venecijos bienalėje, „Teatro olimpiadoje“ prizininkų nėra. Pagrindinis organizatorių tikslas – suteikti platformą susitikti skirtingoms teatro mokykloms ir sampratoms. Galima juokauti, kad tokia idėja primena „Eurovizijos“ ištakas – pradžioje siekta paversti konkursą erdve susiburti skirtingoms tautoms ir, užuot kariavus, bendradarbiauti, dalintis kultūra, stebėti, pripažinti kiekvieno laisvę kurti taip, kaip atrodo teisingiausia.

Objektyvūs atrankos į „Teatro olimpiadą“ kriterijai greičiausiai neegzistuoja. Čia pristatomus spektaklius renka šalies-šeimininkės atstovas komitete, patariamas kitų narių bei savo kolegų. Lygiai kaip daugumoje festivalių (Olimpiada – ne visai festivalis, bet apie tai vėliau), sprendžiamasis balsas tenka vadovui, formuojančiam programą pagal savo skonį ir tikslus. Todėl Delfuose vykusioje „Teatro olimpiadoje“ paskutinis žodis veikiausiai priklausė Th. Terzopoulos’ui, 1999-aisiais Šidzuokoje vadovavo T. Suzuki, 2001-ųjų pirmenybėms Maskvoje dirigavo J. Liubimovas, o 2019-aisiais pirmą kartą „žaidynes“ surengus net dviejuose, vienas nuo kito beveik 7400 kilometrų nutolusiose miestuose, pirmaisiais smuikais griežė „Togos meno parko“ (Toga Arts Park) Tojamos prefektūroje šeimininkas T. Suzuki ir Sankt Peterburgo Aleksandros teatro vadovas, „Teatro olimpiados“ komiteto narys Valerijus Fokinas. Turbūt nereikia sakyti, kad komiteto narių dalyvavimas kiekvienoje Olimpiadoje paprastai nekvestionuojamas. Žinoma, jei tik jie patys to pageidauja – o tai tikrai nėra taisyklė.

Daugybė vakariečių tokias tendencijas turbūt pavadintų uždarais elito vakarėliais, švogerių kraštu, muzika, kurią užsako mokantieji pinigus. Taip yra todėl, kad „Teatro olimpiadoje“ sprendimus diktuoja mentalitetas, visuotinai būdingas japonams, tačiau sunkiai suvokiamas didesnei likusio pasaulio daliai.

Žymos: