Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradzė, 2018)
Vladas Rožėnas

Kaip keikiasi ir kam šoka naujoji Lietuvos kino karta?

Mąslus žvilgsnis pro langą ir poetiškai krintantis lietus – toks ilgus metus buvo ir daugeliui turbūt tebėra lietuviškas kinas, išskiriant nebent dar blogesnius variantus – „Zero“ ir „Gautus iškvietimus“. Ši nuostata, regis, gyvuoja ilgiau, nei pati mada kurti tokį stereotipą atitinkančius filmus, ir ignoruoja jaunąją režisierių kartą, kurios ryškus bei šmaikštus braižas yra kone priešingas „sėdinčiam ir lėtai rūkančiam“ kinui.

Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“, panašu, skeptiškumą įveikė ir tapo vienu iš „Kino pavasario“ must-watch filmų. Tai per metus pavyksta maždaug vienam lietuvių darbui: pernai „Stebuklui“ (rež. Eglė Vertelytė), prieš tai „Šventajam“ (rež. Andrius Blaževičius), „Sangailės vasarai“ (rež. Atlantė Kavaitė), „Lošėjui“ (rež. Ignas Jonynas) ir t. t. Toks jausmas, kad juos žiūrėjo visa Lietuva. Bet nepaisant to, kad nei vienas šio sąrašo filmų neturi nieko bendro su minimu stereo­tipu, ryškus cinizmas autorinio lietuviško kino atžvilgiu vis dar egzistuoja.

Tiesa, net ir tarp minėtų žiūrovų dėmesio „vertųjų“, drama „Išgyventi vasarą“ yra išskirtinė. Galima sakyti, tai kol kas pats rimčiausias visos režisierių ir scenaristų kartos (ar veikiau laidos) pareiškimas. Esminiai bruožai, kuriuos matėme formuojantis trumpametražiuose M. Kavtaradzės filmuose, dabar peraugo į tai, kas gali pub­liką ir pasiekti, ir paveikti.

Norėtųsi, kad netolimoje ateityje savo pilnametražiais darbais ne mažiau pasiektų ir Laurynas Bareiša, Marija Stonytė, Titas Laucius, Kamilė Milašiūtė bei Karolis Kaupinis, šiemet pristatę trumpus filmus, apie kuriuos išgirdome nepalyginamai mažiau.

Gal tai ir kiek skubotas pagyrimas, bet šis mažas jaunųjų režisierių ratas (į kurį neabejotinai kažką pamiršau įrašyti) randa būdų smulkiais kasdienybės etiudais atskleisti šiuolaikinę mūsų aplinką taip, kaip to lietuviškame kine dar niekas nedarė, o nuolatinis jų darbas prie vienas kito projektų suponuoja, kad režisūrinis kūrinių panašumas yra ne atsitiktinumas, bet bendras braižas. Tad kas jam būdinga?

„Išgyventi vasarą“ psichologė Indrė (akt. Indrė Patkauskaitė) sutinka į kliniką pajūryje nuvežti du pacientus: bipolinį sutrikimą turintį Paulių (akt. Paulius Markevičius) ir nusižudyti bandžiusią Justę (akt. Gelminė Glemžaitė). Trise jie važiuoja ir šnekasi, kartais rimtai, kartais – ne. Paulius gerai nusiteikęs, juokauja, Justė atsiribojusi žiūri pro langą, o Indrė bando kažkaip išlaikyti ribą tarp savęs ir pacientų.

Diskutuoti apie filmo kūrėjų drąsą kalbėti jaut­ria psichologinių ligų tema turbūt nėra prasmės, nes tai jau nesyk aptarta. Verčiau pastebėti, koks iš esmės lietuviškas, koks „čia ir dabar“ yra šis M. Kavtaradzės darbas.

Nebūsiu pirmasis atkreipęs dėmesį, kad „Išgyventi vasarą“ – bene vienintelis pilnametražis šio dešimtmečio lietuvių filmas, sėkmingai išsprendęs dialogo problemą. Jo veikėjai keikiasi, netikusiai konstruoja sakinius, pameta mintis ir nutyli tai, kas svarbiausia. Aš, 25 metų Lietuvos pilietis, pirmąkart (nekalbant apie trumpamet­ražius tos pačios M. Kavtaradzės ir jau išvardintų režisierių darbus) matau ekrane žmones, kalbančius taip, kaip kalba mano karta.

Vien tai yra milžiniškas žingsnis įtikinant ir emociškai paveikiant žiūrovą. Net, pavyzdžiui, pasauliniu mastu turbūt garsiau nuskambėjusi „Sangailės vasara“ (vis tik įtakingiausias Prancūzijos kino žurnalas „Cahiers du cinéma“ ją išrinko devintuoju geriausiu 2015-ųjų filmu), taip pat pasakojanti apie jaunų žmonių patirtis, Lietuvos žiūrovui kliūti turėjo labiau – kai supyksti ant draugės, bėgdamas neatsikerti jai: „Išvis nenoriu tavęs matyt niekada“, kaip sakė Sangailė, sušunki, pavyzdžiui: „Atsipisk!“ Keiktis, aišku, negražu, bet daug negražiau apsimesti, kad toks dalykas kaip nenorminė kalba neegzistuoja.

Tačiau dialogas tėra vienas naujojo lietuviško kino požymių. Studentiški butai su čiužiniais ant žemės, pusiau ironiška meilė lietuviškam popsui, nutriušusios krepšinio aikštelės ir bandymai prasmukti į degalinės tualetą nieko nenusipirkus – visos šios ir daugybė kitų detalių atliepia tą socialinę realybę, kuri neišvengiamai glaudžiai susijusi su kartos mąstymu ir pasaulio suvokimu.

Tai, beje, anaiptol nereiškia užsisklendimo griežtame buitiniame realizme. M. Kavtaradzė kaip ir anksčiau gausiai (mano nuomone – per gausiai) naudoja amerikietiškus nepriklausomus filmus primenančius muzikinius montažus. Mašina važiuoja, vėjas pro langą kedena plaukus, šviečia saulė – nieko kaip ir nevyksta, bet veikėjams laikas prabėgo ir maždaug gali įsivaizduoti, kokia buvo jo nuotaika. Tai, ko gero, mažiausiai įdomios „Išgyventi vasarą“ scenos, tačiau be jų istorija neišlaikytų tempo. Šis žiūroviškumas nei kiek ne mažiau svarbus už filmo žinutę – su veikėjais išgyventi vasarą paprasčiausiai smagu, kad ir kaip liūdna kartais būtų.

Žymos: