fbpx

Kaip „JavaScript“ kalba rašytų Maironis?

Saulius Keturakis

Stanfordo universiteto Literatūrų, kultūrų ir kalbų padalinys nuo 2013 metų rengia „Code Poetry Slam“ (http://stanford.edu/~mkagen/codepoetry-slam/#1.0_wu). Renginio idėja – programavimo kalbos yra tiek išsivystę, jog jomis galima pasakyti tuos pačius dalykus, kaip ir natūraliosiomis kalbomis rašoma poezija. Ir dar daugiau – programinio kodo lygmenyje skaitoma kaip poetinis tekstas, tokia poezija gali būti vykdoma kaip programa, atliekanti įvairias funkcijas.

Vos tik šiame konkurse buvo paskelbti pirmieji kūriniai, nedelsiant pasigirdo protesto balsai iš abiejų – poetų ir programuotojų – cechų pusių. Pirmieji liejo apmaudą dėl poezijos mechanizavimo, kiti išsigando poetinių dviprasmybių programiniame kode, kuris turėtų būti absoliučiai vienareikšmiškas. Tačiau greitai pripažinta, jog žmogus ir kompiuteris tapę lygiaverčiais skaitytojais, galinčiais mėgautis tuo pačiu tekstu. Tad tokia programiniu kodu rašyta poezija yra tarsi radikalios technologijų emancipacijos simptomas, pripažįstantis jų teisę turėti galimybę kartu su mumis praleisti bendrą jaukų vakarą prie tų pačių tekstų.

Pasižvalgykime, ką tokiam vakarui siūlo „Code Poetry Slam“ dalyviai. Štai 2014 metais astrofizikė, Saulės magnetinių laukų tyrinėtoja bei poetė Aimee’ė Norton pasiūlė eilėraštį, sudarytą iš „Apache“ tinklalapių serverio programinės įrangos būsenos bei klaidų kodų, pavadintą „Apache Code Errors“. Viena eilėraščio strofų atrodo štai taip:

303 see other
405 not allowed
417 expectation failed
423 locked down

Prie avangardistinės poezijos bent minimaliai pripratęs skaitytojas tokios dviejų paralelių strofų konstrukcijos visiškai nebūtų nustebintas. Tačiau reikia nepamiršti, jog kairėje pusėje esantys skaičiai yra skirti skaityti kompiuteriui, o dešinėje esančios jų reikšmės – natūraliųjų kalbų vartotojui. Pasakytume, jog abiem atvejais kalbama apie tipišką modernistinę dramą nepajėgiant pasiekti Kito, tik ši drama išreikšta dviem būdais – skaitmenimis bei žodžiais. Visiškos negatyviosios komunikacijos situacijoje atsidūręs žmogus bei vienas šiandienos komunikacijos simbolių – pasaulinio žiniatinklio serveris, kuris negali su niekuo susisiekti. Ar galima įsivaizduoti didesnę nekomunikacijos nelaimės ištiktų draugų porą?

„Ein Wort – du weißt: / eine Leiche“, žodis yra lavonas – kaip vėlyvojoje savo kūryboje absoliučią vienatvę ir negalėjimą žmogui pajusti kito žmogaus bendrystės nusakė poetas Paulis Celanas. Kalba yra vienatvės priežastis – toks pasakymas buvo visiškai suprantamas moderniosios kultūros epochos gyventojams. Tačiau šiandien galėtume kompanijoje atsidusę pasakyti kitaip – esu vienišas kaip „Apache“ serveris, ištiktas 598. Ir visi šalia esantys turėtų liūdnai nuleisti akis – tai klaidos kodas, kai ryšys nebuvo užmegztas, nes tam skirtas laikas pasibaigė.

Jei skaitytojui atrodo, jog čia tinkama vieta šyptelėti, tegul neapsigauna. Bent jau taip neatrodė vokiečių literatūros ir medijų teoretikui Friedrichui A. Kittleriui. Programinio kodo tekstuose jis pamatė siekį atkurti tai, ką esame pamiršę natūraliosiose kalbose – ne ką žodis reiškia, bet ką jis daro. Programavimo kalbos, jo manymu, yra savotiškas bandymas atstatyti aktyvios – veikiančios – kalbos ypatybes, nes kiekvienas programavimo kalbos „žodis“ orientuotas į kokį nors veiksmą. O ši natūraliųjų kalbų ypatybė jau yra nunykusi. Todėl ir programavimo kalbomis parašytą poeziją turėtume skaityti kitaip – ne kaip ji skamba, ne ką ji reiškia, bet ką ji daro.

2017-07-17
Tags: