1. Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
2. Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.
3. Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa.
4. Dievas matė šviesą ir kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.
5. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas – pirmoji diena.
<…>
Pr 1,1-31

Pasaulio sukūrimo mitas pagal Bibliją man yra vienas gražiausių rašytinių dokumentų, nupasakojančių pirmosios žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimą ir organizavimą. Be jokių brėžinių, tik pagal žodinius nurodymus per savaitę buvo įgyvendinti pagrindiniai „pasaulio projekto“ etapai. Kiekvienas kūrėjo sprendimas – tikslus, apgalvotas, išlauktas, bene tobulas pojūčių ir laiko tėkmėje. Beskaitydama lengvai įsivaizduoju pirmapradę gyvybę juodame kosmose, keistas materijas, palaipsniui įgaunančias savitas formas, kurios jungdamosi ir atsiskirdamos galiausiai sukuria darnius derinius bei turtingą pagrindą augalijai ir gyvūnijai rastis. Viskas taip nuoseklu, aišku. Akimirkai pasijaučiu kažko didingo dalimi.

Pasakojimai stipriai veikia mūsų pasąmonę. Žodžiai bei tai, kaip juos vartojame, neatsiejami nuo bendrosios kultūros ir atminties. Jie praturtina mūsų patyrimus per prasmes ir reikšmes, kurias jiems suteikiame skirtinguose kontekstuose (tą geriau paaiškinti gali semantikai). O štai neuromokslininkai, pavyzdžiui, Paulas J. Zakas, tyrinėja tai, kaip pasakojimai per smegenyse vykstančius cheminius pokyčius keičia mūsų elgesį. Bet kaip šie principai gali būti pritaikomi vertinant aplinką? Na, sakykim, jūs užeinate į viešbutį, vestibiulyje tamsu ir tvanku. Sienų tapetai papilkėję nuo drėgmės. Pakabinamos lubos baisiai žemos. Tikrai nejauku. Jus užregistruoja dienos šviesos nematęs prižiūrėtojas ir pakviečia jį sekti siaurais laiptais. Sako, jums labai pasisekė, gavote kambarį, kuriame apsistojęs Bobas Dylanas parašė dainą „Hurricane“. Staiga viskas pasikeičia, tampa žavinga, norisi sugerti kiekvieną sušvelnėjusio interjero detalę. Esate baisiai dėkingas viešbučio darbuotojui už tokią dovaną. Paliekate jam arbatpinigių. „Negražu“ lengvai tampa „gražu“ vien dėl vietos legendos. Iš tikrųjų – istorijos ir pastatai yra nedalomai susipynę, nuo pat pirmojo sąmoningo erdvės formavimo bei bandymo suprasti mus supantį pasaulį iki fikcinių konstruktų, kuriais siekiama sužadinti tam tikras emocijas.

Architektūra pati savaime gali būti laikoma istorijų pasakojimo menu. Architektai tikslingai naudoja spalvų, šviesos, erdvių, garsų ir kitų kompozicinių elementų derinius tam, kad sukurtų pageidaujamus vizualinius ir jausminius naratyvus. Jie gali būti pozityvūs bei įkvepiantys, skatinantys bendrauti, arba visai priešingi. Pavyzdžiui, teismo rūmuose Briuselyje kaltinamieji į sprendžiamąjį teismą vedami tiesiais siaurais laiptais, besitęsiančiais per tris aukštus, siekiant priversti žmogų jaustis menku prieš teisingumo galią. O, tarkime, Italijoje, Toskanoje esanti Piazza del Campo pripažįstama vienu geriausių viešosios erdvės pavyzdžių – jos mastelis labai žmogiškas, pastatų fasadai gerai dera savo proporcijomis ir medžiagiškumu, aikštės nuolydis padeda ne tik orientuotis erdvėje, bet yra patogus kiekvienam, norinčiam prisėsti. Taip, architektūros kalbos išmanymas leidžia išnagrinėti jos gramatinę struktūrą ir suprasti kūrybinius naratyvus, tačiau skirtingos aplinkybės gali atskleisti erdves dar nematytais rakursais.

Architektūra atspindi žmonijos istoriją, jos pakilimus ir nuopuolius, skirtingų civilizacijų raida dažniausiai identifikuojama pagal išlikusius architektūros paminklus ir technologinius bei meninius tų laikų pasiekimus. Progresas neatsiejamas nuo istorinių ir ekonominių permainų, taigi yra ryškiai paveiktas karinių procesų, poreikio kurti gynybines tvirtoves, ginklus, specialius miesto inžinerinius tinklus ir panašiai. Net Vitruvijaus „De architectura“, pirmasis architektūros „vadovėlis“, įtraukia karinių bazių išplanavimo gaires bei įvairių ginklų aprašus ir brėžinius. Kitas, jau vėlesnis man įdomus architektūros eksperimentų laikotarpis prasidėjo dešimtmetį po Pirmojo pasaulinio karo. Tada atsirado pirmieji žodiniai architektūros manifestai, kurių tikslas savaime nebuvo realizuoti pastatus ar miesto strategijas, bet atskleisti ir deklaruoti aktualias problemas bei vertybes. Sekant šiais manifestais, pasiūlyta įgyvendinti tokius racionalius / radikalius miestų organizavimo sprendinius kaip projektavimas pagal funkcines zonas, kuriose nebeliko vietos kultūrai, o namai iš jaukaus būsto tapo „mašina gyvenimui“ (Le Corbusier). Iš architektūrinių vizijų ištrinta viskas, kas įmantru ir nereikalinga. Šios idėjos buvo puikiai priimtos ir politikų, ir architektų bei miesto planuotojų. Šitaip modernistų „form follows function“ („forma seka funkciją“) mantra, įkvėpta Adolfo Looso, su visokiais postmodernistiniais (ir kitais) pasispardymais ilgainiui išaugo į šiuolaikinį „less is more“ („mažiau yra daugiau“), kuriam iki šiol neatsirado lygių. Neįtikėtina, kad nemažai architektūrinių idėjų, pasiūlytų nepritekliaus periodu, taip stipriai prigijo aplinkos planavime ir estetikoje, jog puikiai tarnauja ir kapitalizmui, ir net kovojant su pasauline klimato krize. Visgi tokia praktika tik parodo, kokie paveikūs gali būti visuomeninių judėjimų sukurti principai bei šūkiai, atliepiantys esamojo laikotarpio problematiką. Tačiau jie taip pat gali įsitvirtinti, evoliucionuoti ir keisti formą realiuose projektavimo procesuose ateityje.