Kadras iš filmo „Vidurnakčio keliautojas“ (Midnight Traveler, 2019). Rež. Hassanas Fazilis
Vladas Rožėnas

Kaip branda tapo viena populiariausių socialinės dokumentikos temų

Socialines problemas reflektuojančio dokumentinio kino padėtis su metais, regis, darosi vis keblesnė. Ne vien dėl temų painumo – kaip įmanoma įtaigiai ekrane parodyti, pavyzdžiui, klimato kaitą? – bet ir todėl, kad nuolatinis informacijos srautas atbukina. Kuo daugiau nesibaigiančių problemų sąrašo pamatome, tuo akivaizdžiau atrodo, kad pakeisti nieko negalime, o emocinę reakciją perauga kone lovecraftiškas menkumo ir beviltiškumo jausmas.

Tai beveik neabejotinai yra viena priežasčių kodėl, pavyzdžiui, pabėgėlių krizę aptariančios dokumentikos banga, nors ir intensyvi, buvo gana trumpa – kaip ciniškai beskambėtų, eilinis žiūrovas tema tiesiog persisotino. Ne vienas režisierius bandė problemą įveikti, publiką užpuldamas vis žiauresniais, atviresniais silpniausių visuomenės narių kančios vaizdais, bet tai dažniausiai kūrė dar blogesnį pojūtį, kad bandoma žaisti tavo emocijomis.

Pastarųjų pusantrų metų festivalinis kinas vienu galimų atsakymų į šį atbukimą ilgalaikėms socialinėms problemoms, atrodo, mato vaikus bei jų brendimą. Vaikai ir jų žiūros taškas visuomet domino dokumentikos režisierius – apie mažuosius sukurta šimtai dokumentinių filmų ir būtent jų kančia dažniausiai pasitelkiama norint manipuliuoti publikos emocijomis (nes kas gali žiūrėti į vaiko ašaras ir jaustis gerai ar netgi neutraliai?). Tačiau retai kada vienu metu sales pasiekia tiek filmų, per brandos temą bandančių žvelgti į socialinių problemų įtaką mūsų mąstymui ir tarsi sukančių kamerą į ateitį, klausiant – kaip atrodys žmogus, suformuotas nelaimės?

Vienas puikių to pavyzdžių – „Nepatogaus kino“ festivalyje šiemet pristatyta Hassano Fazilio karo dokumentika „Vidurnakčio keliautojas“ (Midnight Traveler, 2019). Paties režisieriaus ir jo šeimos telefonais nufilmuota istorija prasideda jiems išgirdus Talibano grasinimus vyrą nužudyti. Akivaizdu, jog gimtajame Afganistane šeima su dviem mažomis mergaitėmis likti nebegali, tad susikrovę būtiniausius daiktus jie automobiliu leidžiasi Europos, kurioje tikisi surasti prieglobstį ir saugumą, link.

Iš pradžių „Vidurnakčio keliautojas“ labai gilių emocijų nesukelia – supranti pasakojimo herojų sprendimų svorį, bet kartu gali nuspėti, su kuo maždaug jie susidurs. Europa svetimšalių priimti nenorės, o kai (jei) priims, tai apverktinomis sąlygomis. Ir tikrai, matome šeimą, turinčią bėgti nuo pareigūnų, nes šie juos deportuos į tėvynę, kurioje vis dar laukia mirtis. Matome vargiai nuo apleistų lūšnų besiskiriančias prieglobsčio stovyklas. Matome nuo vietinių mestų akmenų kruvinus pabėgėlių veidus.

Vis tik labiau sujaudina buities scenos, kai net paprasčiausi kasdieniai įvykiai tampa savo pačių parodijomis. Pabėgėlių statusas iš vien socialinio perauga į kone egzistencinį – nelieka sričių, kurios nebūtų jo iškreipiamos bei sudarkomos. Šeima tarsi piknikui išsiruošę poilsiautojai pietauja miško glūdumoje, tik tai – ne atostogos, tuo metu tai – jų gyvenamoji vieta. Viename uždarų kiemų motina bando išmokti važiuoti dviračiu, nes juk uždarytam į stovyklos narvą gyventi irgi reikia.

O labiausiai į paširdžius kerta augančių mergaičių būsena. Vienoje esminių filmo scenų jos eina vogti kaimyno slyvų. Perlipa per tvorą ir pro šabakštynus leidžiasi ieškoti ne tiek uogų, kiek nuotykio. Kaimynas jas išveja, tačiau nuotaika, nepaisant to, gera – tai vienas tų momentų, kai tarp užkardų ir politinių neramumų atsirado vietos tokiam beprasmiui, drebėti iš jaudulio priverčiančiam epizodui, apie kuriuos ir turėtų suktis vaikystė. Juk slyvų vagystė net skamba kaip ištrauka iš lietuviško romano apie nerūpestingą vasarą kaime.

Tik šįsyk užnugaryje nėra jokių saugių namų. Po vasaros nelaukia likę devyni mėnesiai, kai būsi pavalgęs ir sušukuotas. Vagystės scena baugi dėl ją supančio konteksto – pavieniui šis įvykis būtų tiesiog pozityvus, tačiau matant jo foną vagystė atrodo kaip asfalte prasikalusi gėlė.

Netrukus po to tėvas ir režisierius papasakoja trumpą įvykį, nepapuolusį į kameros objektyvą. Viena jo dukrų vakare dingo, tad kiti leidosi mažosios ieškoti. Po kurio laiko mergaitė atsirado, tačiau dėl jos nerimaudamas H. Fazilis suvokė, jog pats tapo dviem asmenimis: tėvu, kuriam labiausiai rūpi jo šeima, ir režisieriumi, kuriam reikia dramos. Su siaubu jis pats reflektuoja, kad iš dalies tą vakarą vylėsi sulaukti blogiausių naujienų.

Žymos: