Eugene'o Onischenko nuotrauka © Dreamstime.com
Alfredas Kukaitis

KAI NE TIK MUZIKA SVAIGINA

Senovės graikų mitologijoje Apolonas (muzikos ir poezijos globėjas) bei Dionisas (vyndarystės ir pasitenkinimo dievas) nuolat priešinami. Tačiau tikrovėje nuo seniausių laikų šių dviejų antikos herojų „kuruojamos“ sritys – bemaž neatsiejamos. Net palyginti santūriame lietuvių muzikiniame folklore dažnai minimi alus, midus ir… žalias vynas. Taip yra visose pasaulio kultūrose (žinoma, išskyrus musulmoniškus kraštus). Vienintelis vakarietiškosios muzikos žanras (tiksliau, požanris), kuris niekaip nesusijęs su svaigalais – tai gospelas. O kaipgi „klasika“ (akademinė muzika)? Esu tik­ras, kad štai čia daugelio laukia nemažai įdomių netikėtumų.

Pradėkime nuo kvodlibeto. Nūnai jis bemaž visiškai užmirštas, tačiau dar baroko laikais (ir kiek vėliau) ši humoristinės daugiabalsės muzikos komponavimo technika buvo itin populiari. Jos esmė – parodijuoti triukšmingos lėbautojų kompanijos užstalės klegesį, kai viename stalo gale skamba viena populiari daina, o kitame – kita. Beje, neretai skirtingomis kalbomis. Tad kūrėjo meistrystę atskleidžia gebėjimas visa tai suderinti. Kvodlibetus kūrė dauguma kompozitorių, net ir Johannas Sebastianas Bachas parašė „Vestuvinį kvodlibetą“.

Tikriausiai didįjį baroko muzikos klasiką dauguma įsivaizduoja santūrų, mąslų, asketišką. O iš tikrųjų neprilygstamas fugos meno meistras buvo smarkus vyras. Virtuoziškai valdė ne tik klavesiną ar vargonus, bet ir rapyrą, jaunystėje gana dažnai kaudavosi dvikovose. Dievino kavą ir seksą, aistringai mėgo alų, kurį vartojo palyginti gausiai – kasdien išgerdavo ne mažiau kaip 4–5 pintas (tiesa, gėrimo stiprumas nėra žinomas). Be to, keliskart per dieną J. S. Bachas vartojo ir vyną.

Wolfgangui Amadeus Mozartui „Naujieji metai“ buvo kasdienybė, nes ištisai dideliais kiekiais mėgavosi rinktiniu šampanu. Ludwigo van Beethoveno prosenelis ir senelis buvo vyno pirk­liai, tad šį gėrimą Vienos klasikas ne tik gerai išmanė, bet ir gausiai vartojo. Asortimento būta gana turiningo: Austrijos baltieji, Reingau regiono rislingai, saldusis tokajus. Būdamas 56-erių, Beethovenas mirė nuo cirozės… Gausos bei įvairovės aspektais neatsiliko ir Gioachino’as Rossinis (madeira, Bordo „Chateau Laffitte“, itališki raudonieji vynai) bei Johannesas Brahmsas (Reingau baltieji, sicilietiškieji, saldieji „Marsala“ ir tokajaus vynai).

Alkoholiu piktnaudžiavo daugelis didžiųjų romantikų (Franzas Schubertas, Robertas Schumannas, Franzas Lisztas), Modestas Musorgskis buvo toli pažengęs alkoholikas, „padauginti“ nevengdavo ir Sergejus Prokofjevas. Šią temą galima plėtoti iki begalybės, tad, ją baigiant, priminsiu, kad Hectoras Berliozas nieko negėrė, nes jo preferencija buvo… opiumas.

Daugiau ar mažiau alkoholis įamžintas didžiųjų klasikų opusuose. Antonio’aus Vivaldio garsiajame cikle „Keturi metų laikai“ yra žanrinė scena „Įkaušusieji“, o Dmitrijus Šostakovičius operoje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ išjuokia ne tik girtuoklius, bet ir jų pagirias. Panašių fragmentų rasime ir Piotro Čaikovskio, Gustavo Mahlerio bei daugelio kitų kompozitorių kūryboje.

Žinia, akademinėje muzikoje itin svarbus vaid­muo tenka interpretacijoms, kurios šiame žanre reikalauja ne tik meistriškos atlikimo technikos, precizijos, bet ir maksimalios koncentracijos. Sunku įsivaizduoti, tarkim, pianistą, kuris „pavartojęs“ ketina viešai atlikti kad ir F. Liszto „Vengriškąją rapsodiją“ ar kurį nors Sergejaus Rachmaninovo koncertą. Tad informacijos šia tema bemaž visiškai nėra.

Tačiau išimčių tikrai pasitaiko, paliudysiu iš asmeninės patirties. Daugiau nei prieš kelis dešimtmečius prieš koncertą Kauno filharmonijoje teko pabendrauti su dirigentu, kuris nesidrovėdamas saikingai gurkšnojo brendį. Koncerte turėjo skambėti W. A. Mozarto „Requiem“, taigi pagalvojau – nejaugi nebus nesklandumų? Buvo… Pačioje subtiliausioje kūrinio vietoje dirigentas gestu nenurodė chorui įstoti. Suomių choro nariai reagavo skirtingai – vieni drausmingai tylėjo, o kiti neryžtingai atliko kelis taktus ir nutilo. Teko viską stabdyti ir visą kūrinio dalį pradėti nuo pradžių.

Štai kitas atvejis. Mano jau miręs bičiulis rusas (pasaulinio garso klasikinės gitaros virtuozas) pomėgį „išlenkti“ turėjo nuo jaunystės. Ne kartą pastebėjau, jog koncertuoja pagiringas. Laiko tėkmėje, būdamas dar palyginti jaunas, nustojo koncertuoti, ėmėsi vien tik pedagoginės veiklos…

Šiame kontekste į džiazo valdas žengti net baugoka, tad pradėkime linksmai. Kažkada garsiojo pianisto Arto Tatumo pakláusta, kodėl smuiką, kuriuo griežė nuo mažumės, iškeitė į fortepijoną? Šyptelėjęs, džiazmenas atsakė: „Todėl, kad ant smuiko daug sunkiau pastatyti alaus bokalą.“

O tikrovė buvo daugiau nei niūri. Kai mirė Charlie’is Parkeris, koroneris jį identifikavo kaip 60-metį, nors iš tikrųjų šį pasaulį džiazo genijus paliko būdamas 35-erių… Dėl alkoholizmo vienas pirmųjų ankstyvojo džiazo talentų, kornetininkas Bixas Beiderbecke’as mirė dar jaunesnis – vos 28-erių. Svaigalai bei kvaišalai (heroinas) pasiglemžė ir Lesterio Youngo, Billie’ės Holiday, Cheto Bakerio, Johno Coltrane’o bei daugybės kitų talentingų džiazmenų gyvybes.

Žymos: