Pakelės drama, 2016
Mindaugas Skrupskelis

JUSTINE SHIRIN: tigro uodega ir kitos paslaptys

Justina Norkutė-Širin, žinoma kaip Justine Shirin – vilnietė kūrėja, architektės karjerą išmainiusi į iliustratorės kelią. Sprendimas nenuvylė – jos piešiniai pelnė auksą „Epica Awards“ apdovanojimuose, yra spausdinami įvairiuose leidiniuose, apsigyvena paveiksluose, miesto stenduose, puošia troleibusus ar įvairius daiktus.

Vaikystėje Justinai tereikėjo pieštuko ir popieriaus lapo, kurie ją iškart nukeldavo į kitą pasaulį, o studijų metais mergina dažnai sulaukdavo klausimo, gal kartais yra baigusi grafiką. Sykį, kai jau dirbdama architekte direktoriui gimtadienio proga nupiešė atviruką, jis susižavėjęs tarė: „Tu galėtum piešti iliustracijas! – Ir greitai tvirtu balsu pridūrė: – Bet nereikia.“ Pasakodama šią istoriją menininkė pastebi, kad ilgainiui besikartojančios užuominos pasėjo sėklą. „Pradžioje nereaguoji. O vėliau pradedi galvoti, kad gal ir galėtum“, – prisimena ji. Dabar Justinos bagaže: du bakalauro laipsniai – interjero dizaino ir architektūros, – įgyti Vilniaus dailės akademijoje, dešimties metų darbo architekte patirtis, tarptautiniai apdovanojimai už iliustracijas bei meno kūrėjos statusas.

Architektūriška iliustracija

„Kai teko rinktis specialybę, ilgai nemąsčiusi įstojau mokytis interjero dizaino. Vėliau pagalvojau, kad reikia ir „rimtesnių“ studijų – pasirinkau architektūrą. Ši profesija gal tik iš šono atrodo prestižinė ir smagi, bet iš tikrųjų – labai daug streso, viršvalandžių vakarais ir savaitgaliais. Nors pats darbas man patiko, bet ėmė varginti, buvo sunku jį suderinti su šeima“, – ankstesnį savo gyvenimo etapą prisimena menininkė. Gimus antram vaikui, Justina pradėjo intensyviai piešti ir architektės duoną iškeitė į iliustravimą.

„Net nesupratau, kaip tai įvyko – tiesiog vieną dieną atsimerkiau ir, žiūriu, jau iliustruoju. Nors dabar, kai galvoju, prisimenu, jog dar sėdėdama biure (jei tik būdavo laisva minutė) vis ką nors paišaliodavau“, – pasakoja J. Norkutė-Širin. Tada ji svajodavo, kaip grįžusi namo turės laiko piešti savo malonumui, bet taip nenutikdavo. O dabar, kai dirba laisvai samdoma kūrėja, darbo daug, bet tvarkaraštį ir krūvį gali reguliuoti pati. „Manau, kad kelias atvedė teisingai. Jaučiuosi žymiai ramesnė ir laimingesnė“, – džiaugiasi pašnekovė.

Justinos vyras – menininkas Arturas Širin – taip pat buvęs architektas. Baigęs magistrantūrą ir padirbėjęs pagal specialybę, jis į kitą sritį perėjo gerokai anksčiau nei ji. „Arturas ir iliustruoja, ir dizainus kuria, ir interjere ant sienų paišo… Galbūt jis man buvo pavyzdys, kad galima taip pakeisti gyvenimą“, – vyro įtaką savo pasirinkimui pripažįsta kūrėja.

Atrasti kryptį

Apsisprendusi pereiti prie „rimtesnių“ piešinių, Justina 2016-aisiais pradėjo nuo darbo „Kraustymasis“. Ši iliustracija veda į kaimynų paslaptis, kur tarp sukrautų daiktų kyšo tigro uodega. „Ar pažįstame tuos žmones, kurie gyvena šalia? Gali daug metų praleisti kaimynystėje, bet nieko apie juos nežinoti. Ir štai, dabar jie išsikrausto į kitą vietą, o tu pamatai jų daiktus, baldus, visą turtą…“ – svarsto autorė.

Paklausta, nuo ko pradėjo formuoti savo autorinį stilių, kokie menininkai darė didžiausią įtaką, Justina pasakoja: „Sąmoningai galvojau, kaip galėtų atrodyti mano kūriniai, bet tai vis tiek nebuvo iki galo apskaičiuota. Bandžiau ir paišiau, ką vedžiojo ranka. Yra iliustratorių, kurie man patinka, bet pasižiūriu, ką jie daro, ir stengiuosi to nekartoti. Pasitelkiu aksonometriją (kai visos linijos yra lygiagrečios), perspektyvos nenaudoju niekur, tad iliustracijose sukurtų vaizdų realiai niekad neišvysi (žiūrint į tolį, tikrovėje viskas vizualiai mažėja, „eina“ į vieną tašką). Būtent toks mano architektūrinis matymas.“ Dar ji naudoja architektoniką, praverčiančią ritmingai rikiuojant objektus kompozicijoje.

Menininkės piešiniai pasteliškai švelnūs. „Gal tokia mano asmenybė. Kartais netgi būna, kad užsakovas prašo ryškių spalvų, o aš negaliu per save perlipti, – pasakoja kūrėja. – Truputėlį pataisau, bet vis tiek nepakankamai… Man tiesiog neišeina ryškiau.“ Detektyvinės istorijos ir unikalus architektūrinis požiūris Justinos Širin kūryboje atsiskleidžia netikėtu gyliu. Iliustracijose jai patinka užkoduoti mintis ar įpinti dvigubas prasmes, papokštauti, pašiepti, kartais – netgi lengvai įkąsti.

Didžiausias Justinos įkvėpėjas bei patarėjas – jos vyras Arturas. Dar ji be galo žavisi JAV fotografu Gregory’iu Crewdsonu: „Šis autorius labai garsus savo kinematografiškomis nuotraukomis, kuriose vaizduoja Amerikos priemiesčius, nenudailintą šalies gyvenimą. Jis man yra didžiausias pavyzdys“, – gerų žodžių negaili pašnekovė. Menininkė pasakoja, kad jo fotografijos – artimos iliustracijoms, kupinos prasmių, paslėptų detalių, reikalaujančios didelio pasiruošimo jas sustatant. „Turbūt pagrindiniai, kieno kūryba dar domiuosi, tai Emiliano’as Ponzis, Kotryna Žukauskaitė ir, aišku, Karolis Strautniekas“, – vardija Justina ir priduria, jog instagrame ji stengiasi nuolat laikyti ranką ant pulso ir stebėti, ką kuria kolegos Lietuvoje ir pasaulyje.

Pasak K. Strautnieko, sąlygas kurti turime visi, vienintelis dalykas, kurio pritrūksta – tai idėjos, tačiau Justinai tokie rūpesčiai, regis, negresia: „Idėjų turiu daug, net nespėju jų visų išpiešti, – šypsosi ji. – Tad papildyčiau šią mintį – galbūt trūksta vartotojo. Kiek galima tomis idėjomis švaistytis ir piešti sau? Galų gale, vis tiek reikės susimokėti sąskaitas, uždirbti pinigus…“