fbpx

JUOZAS STATKEVIČIUS: „ĮKVĖPIMAS – DIDŽIULĖ PRABANGA“

Kalbino Julijus Grickevičius

Kai su kolega pasidalinau žinia, kad šio „Nemuno“ numerio herojus bus Juozas Statkevičius, sulaukiau nuostabos. Mano akimis, kūrėjas, vienas pirmųjų įtvirtinęs aukštosios mados sąvoką Gariūnų mados klestėjimo laikais ir jaunos valstybės kultūros horizonte iškėlęs mados imperatyvą, vėliau įvedęs kostiumą kaip atskirą personažą į operos sceną, apskritai išugdęs kitokį požiūrį į teatro kostiumą, tiesiog privalo tapti „Nemuno“ viršelio veidu. Paklausčiau, kodėl tai neįvyko anksčiau.

Kalbantis su J. Statkevičiumi, nėra vieno rakto. Galima remtis nesuskaičiuojamais jo duotais interviu, tačiau nebus lengva atskirti personažą nuo asmenybės. Nebus lengva ir šiame pokalbyje. Tik­resnį negu įprasta viešojoje erdvėje paveikslą piešia Juozo bendražygė, jo paties švelniai vadinama seserimi, Dalia Ibelhauptaitė: „Ką galima pasakyti apie žmogų, su kuriuo draugystė tęsiasi 25 metus, nuo gilios jaunystės, ir turi tiek spalvų bei skirtingų dalių, kiek gyvenime maksimaliai įmanoma? Mūsų ryšys su Juozu Statkevičium – didelis meilės sprogimas…“ – sako ji.

Teksto rakursą natūraliai parinko „Vilnius City Opera“ (VCO) ir MO muziejaus rengiama paroda „Iš tos operos“ bei po šio įvykio vėliava įvykęs pašnekesys. Todėl jo centrinė tema – teatras ir opera. 14 kartu su „bohemiečiais“ sukurtų operų, virš 2000 kostiumų, nuo pirmųjų D. Ibelhauptaitės pastatymų – Giuseppe’ės Verdi’io „Kaukių baliaus“, „Likimo galios“ – iki Giacomo Puccinio „Manon Lescaut“. Kiekvienas jų atskleidžia atskirą vidinės paieškų dramos istoriją, kai kurios jau net virto legendomis, dėl kelių dešimtmečių distancijos pasakojamomis su kintančiomis detalėmis ir naujomis emocijomis, matyt, pačiam stebintis, kad taip galėjo būti. Galiausiai, J. Statkevičiaus darbą su „bohemiečiais“ galima pavadinti opera operoje. Nes pats Juozas yra operos personažas gyvenime.

Ištarus sąvoką „bohemiečiai“, jūsų pavardė iškyla viena pirmųjų.

Pirmiausia, man atrodo, iškyla Dalia Ibelhauptaitė, paskui Gintaras Rinkevičius, o po to jau aš. Šitos „šventosios trejybės“ centras, veikimo mechanizmas ir atominė bomba vis dėlto yra Dalia. Kartais trūksta žodžių nusakyti, kiek ji turi energijos: galėtų ir numirėlį prikelti, ir eskimui sniegą parduoti.

Pati Dalia yra ištarusi tokią metaforišką frazę, kad kūrybinė bendrystė su
G. Rinkevičiumi prilygsta santuokai, kuri būna įvairi – tai sunkesnė, tai lengvesnė. O su kuo būtų galima palyginti jūsų draugystę ir bendradarbiavimą?

Dalia man yra tiesiog įkalusi į galvą, kad aš jos brolis, o ji – mano sesuo. Nei ji, nei aš brolių ar seserų neturime, patys padarėme sau tokį nuosprendį. Tai likimo dovana, nes per visą gyvenimą daugiau tokių žmonių nesutikau. Kai manęs klausia, kaip gerai pažįstu Dalią, atsakau, kad žinau ją iki apatinių ir be apatinių…

Buvau visiškai priimtas ir į Dalios šeimą. Pavyzdžiui, Dalios tėčiui mama leisdavo rūkyti tada, kai aš eidavau su juo parūkyti į balkoną. O atsitikus liūdnai situacijai, kuomet Dalios tėvelis ir mamytė rengėsi paskutinėn kelionėn, ji sakė: „Juozeli, man reikės pagrimuoti tėtį ir mamą.“ Tai yra toks draugystės laipsnis.

Sykį Dalia prasitarė: „Mylėjau Juozą kiekvieną sekundę, praleistą kartu, nors kartais norėdavau nusukti jam galvą.“ Už ką?

Įsivaizduokite, Dalia nori per repeticiją gauti visus kostiumus, o mes jų nebaigę arba jie, pavyzdžiui, yra šilkiniai ir žinau, kad susiglamžys, o tada premjerai to šviežumo, liukso, blizgesio, kurį aš visą laiką noriu išlaikyti, nebeliks. Dalia visą laiką mane spaudžia, esu jos į studiją neįleidęs, o ji vos ne per langą įlipo…

Bet ir man kartais norisi Daliai nusukti galvą. Pavyzdžiui, per „Bohemą“. Ten veikia prostitutės Marselyje, taigi, sakau, viena turi būti su dryžuotais jūrininko marškinėliais ir korsetu. Dalia užsispyrė: „Ne, tik su korsetu.“ Bet juk suprantate, ji galėjo su jūrininku permiegoti ir pavogti iš jo tuos marškinėlius! Ginčijomės iki kraujo, marškinėlius galiausiai paliko, o po premjeros sakė, kad buvo tikrai gerai, nes kostiumuose atsirado dinamikos. Bet tai – kūrybinis džiaugsmas; kas būtų, jei vien tik saldžiai bendrautume? Mes ir keikiamės, ir knygas skaitome, ir nemiegame naktį, galime 3 val. ryto susiskambinti.

Kartą susitikome Niujorke ir Dalia sako: „Va, čia aš spektaklį „Šveikas“ (pagal Jaroslavą Hašeką, 2004 m. – aut. past.) dariau.“ – „O čia Bergdorfo („Bergdorf Goodman“ – aut. past.) parduotuvė, kurioje pardavinėju sukneles“, – rodau aš. Vienas į kitą pasižiūrėjome, kaip dabar prisimenu, net šiurpulys krečia… Atsisėdome ant suoliuko: žvelgiau į Dalią, Dalia – į mane, ir pradėjome verkti. Verkėme kaip primušti, nes kokio šūdo vamzdžius mums reikėjo praplaukti nuo Kauno stotelės ar nuo Žirmūnų iki Niujorko, kad įrodytume, jog net ir tokios mažos šalies nykštukai vis dėlto prasikapstė ir nuėjo į pasaulinius vandenis?! Dalios energija užburia ir uždega kitus. Tai yra stebuklas. Myliu Dalią.

Norėjau paklausti, ar dažnai atsiduriate praeityje, galvodamas apie nueitą kelią, ar dažnai pagalvojate apie Vilijampolę, savo ankstyvuosius kūrybos periodus?

Negaliu pasakyti, kad neprisimenu – ir pačiam kartais įdomu. 100-as spektaklių ne vienoje pasaulio šalyje vis dėlto yra didžiulė patirtis. O prisiminimai… Žinoma, buvo nepaprastai sunku, bet tais laikais, kai šalis siekė nepriklausomybės, 1988-aisiais – apie kokias madas, apie kokį teatrą mes galėjome šnekėti?

Bet juk atskaitos tašką, tikslą, būdamas jaunas, pasidedi?

Manau, kiekvienas žmogus privalo turėti svajonę. Aš ją kasmet susigalvoju tokią, kad atrodo, jog taip tikrai negali būti, bet – o gal pabandom? Kiekvieną sykį kartelę keliu aukščiau ir aukščiau: dar daugiau kostiumų, dar daugiau grimo, dar daugiau šukuosenų, dar daugiau spektaklių. Tai ir yra mano gyvenimo stuburas. Mėgstu iššūkius. Meno užduotis: sujudinti, įspirti į užpakalį, kad žmogus tame ramiame, puritoniškame gyvenime atsipeikėtų.

Kadangi mėgstate iššūkius, parengiau vieną tokį nedidelį. Pirmas klausimas: ko jūs bijote labiausiai?

Mirties.

Į kurią iš istorinių asmenybių esate panašiausias?

Norėčiau būti panašus į Saint Laurent’ą (Yves Saint Laurent – aut. past.).

Jūsų charakterio bruožas, kurio pats labiausiai nekenčiate?

Karštakošiškumas.

Kitų žmonių charakterio bruožas, kurio labiausiai nekenčiate?

Išdavikiškumas.

Kokiais atvejais sakote neteisybę?

O, šventas melas – būtinas.

Kas jums labiausiai nepatinka jūsų išvaizdoje?

Augantis svoris, va, kas man nepatinka.

Dėl ko labiausiai apgailestaujate?

Dėl to, kad iš Paryžiaus grįžau į Lietuvą. Tai mano gyvenimo tragedija.

Kada ir kur buvote pats laimingiausias?

Niujorke, ant to suoliuko su Dalia. Žinoma, labai laimingas buvau Paryžiuje, kai man pavyko pristatyti savo kolekciją tarp didžiausių pasaulio meistrų – „Dior“, „Chanel“, „Yves Saint Laurent“ – kaip lygiam su lygiais. Kai tave parodo Prancūzijos žinios ir sako, kad pirmą kartą iš Lietuvos atvažiavo naujas dizaineris, argi tai ne laimė?

Jeigu savyje galėtumėte pakeisti kokį nors vieną dalyką, kas tai būtų?

Norėčiau turėti papildomą porą rankų.

Kokį talentą norėtumėte įgyti?

Nuspėti ateitį – tas būtų labai įdomu.

Kuo norėtumėte būti?

Aš galėčiau būti ir fotografu, ir dainininku, ir šokėju…

Tikrai, ir dainininku?

Aišku! Dainuoju duše.

Ką labiausiai vertinate drauguose?

Lojalumą.

Jei po mirties galėtumėte grįžti į gyvenimą kitu asmeniu arba daiktu, kas tai būtų?

Gal knyga?

Kokia?

Biografinė (juokiasi).

Kaip norėtumėte numirti?

O Dieve… Tikrai ne scenoje, kažkaip greitai, staigiai, be ligų.

Ir paskutinis – koks jūsų devizas?

Jeigu ne aš, tai – kiti.

Ar žinomumas kūrėją kelia, ar žlugdo?

Trukdo. Trukdo susikaupti, susimąstyti. Kaip manote, kodėl aš mėgstu pabėgti, pavyzdžiui, į Palangą pasivaikščioti? Šutinu kokius 10–15 kilometrų, kad tik nebūtų aplinkinių. Man labai reikalinga vienatvė. Kartais žmonės sako: „Jūs liūdnas, vienišas“ ir t. t. Nieko panašaus – man vienam labai linksma. Einu ir dainuoju, darau, ką noriu. Tuo metu galiu susikaupti, taip aš pasisemiu energijos.

Sakoma, kad ateinate iš tos pačios mados mokyklos kaip Alexanderis McQueenas, Johnas Galliano’as. Ką tai reiškia jūsų atveju? Mokykla paprastai siejama su techniniais dalykais, o kūryba priklauso sričiai, kuri mokykloms nelabai pavaldi.

Aš, aišku, nešaunu taip aukštai kaip McQueenas ar Galliano’as, nes skiriasi šalys: jų – turtingos, ten kitokie terpė, palaikymas, mecenatai, pagaliau ir madų namai, mados, rengimosi kultūra… Tūkstančiai dalykų, ko pas mus nėra. Bet gali mokytis ir visiškoje kaimo mokykloje, o vėliau prisikapstyti iki Paryžiaus, Niujorko, būti šalia tokių asmenybių.

Klausimas yra ir apie jūsų įkvepėjus. Būdamas šalia kitų, dabar jau didelių žmonių, eidamas tuo pačiu keliu, atkeliavote į kažkokį tašką. Ką jie jums reiškia?

Įkvėpimas – didžiulė prabanga: negali gulėti ant sofkutės, rūkyti cigaretę ir jo laukti. Man įkvėpimas, vis dėlto, yra kelionės. Eidamas Paryžiaus gatvėmis, gauni vieną dalyką, Londono – kitą, aplankai parodą, spektaklį, kažką juose užfiksuoji. Tai procesas. Kai man reikia idėjų kolekcijai, aš kaupiu, kaupiu, o vėliau, kada imuosi darbo, pamatau: šitai parsivežiau iš kelionės, kur mačiau damą, padariusią man naujų proporcijų įspūdį, arba pastebėjau kažkokią sporto šaką, kurioje naudojama įdomi apsauga, ir ją galima perkelti į madą. Bet įkvėpimas gali būti ir šapas nuo žemės, blizganti skiautė gali tapti ko nors ašimi.

2000-ųjų metų interviu sakote: ,,Iš esmės, viskas pasaulyje jau yra padaryta, tenka tik interpretuoti.“ Šis idėjų rinkimas – irgi interpretacijos dalis, nes šapas – taip pat atrastas.

Žinoma, kiekvieną kartą kurdamas turi sugalvoti naują sprendimą. Esu šiuolaikinis žmogus, bet mėgstu pasidairyti į praeitį, nes ten buvo kitoks laiko suvokimas, kitokie darbai. Pavyzdžiui, dabar niekur nerasime tokių senovinių venecijietiškų biserio karoliukų, kurie neblunka šimt­mečiais. Juos padaryti – vergiškas darbas, bet jie mane įkvepia. Dabar panašią faktūrą galima imituoti kompiuteriu ir tada interpretuoti savo darbe. Praeitis duoda labai daug naujo šiuolaikiškumui, – žiūrint, kaip tai pateiksi žmonėms. Atrasti tą šviežumo momentą, suvynioti į naują pakuotę yra labai sudėtinga.

Būtų įdomu pašnekėti apie kostiumą kaip atskirą personažą, istoriją.

Papasakosiu apie labai keistą savo specifiką. Aš nemėgstu skaityti pjesių ar operų siužetų, nes tuomet pamatau tipažą, žinau, kaip turėtų būti. Vėliau ateinu ir man sako: „Va, šitas aktorius turės atrodyti taip.“ Įsivaizdavau galantišką vyriškį, o matau visišką priešingybę – mano galvoje sukurtas kostiumas jam visai netinka. Dėl to pasisodinu, pavyzdžiui, Dalią arba Gintarą Varną, – režisierius, su kuriais dirbu, – ir vyksta pjesių skaitymai. Tada jau maždaug žinau, kuris aktorius kurį personažą vaidins, to žmogaus veidą bandau „įpinti“ į konkretų kostiumą. Iš karto matau, ar jam reikės priauginti plaukus, priklijuoti ūsus. Yra daug kūrėjų, kurie pamato vaizdą ir vis tiek įbruka tą netinkamą kostiumą, jiems visiškai neįdomu. Šis fenomenas man be galo keistas.

Su Dalia darome labai paprastą dalyką – lentelę, pavyzdžiui: personažas pirmame veiksme yra toks ir toks, antrame jis keičiasi, trečiame keičiasi du kartus ir tada tampa senas. Visiška matematika. Negalvokite, kad čia tik kūryba…

Aš visą laiką maniau, kad Juozas Statkevičius stambiais potėpiais tapo atsistojęs scenoje (juokiasi).

Ne, tai galima pavadinti praeitimi. Dabar viskas kitaip. Yra didžiulė lentelė, kurioje viskas detaliai surašyta. Labai gerai prisimenu, kaip Dalia apie „Likimo galią“ (G. Verdi’io opera, 2005 m. – aut. past.) pasakojo valandą ar dvi, kad ten bus veikėjai, kurie turi būti apsirengę kaip žmonės, sekmadienį einantys į bažnyčią – apsivilkę pačius geriausius drabužius, neša kryžius… Man jau galva išsipūtė, žinojau, kaip jie turėtų atrodyti. Tada pamatėme dekoraciją, o joje tiems piligrimams praeiti skirtas tarpas – mažesnis negu du metrai! Suprantate, jie trečiame plane, tarp uolų neša tuos kryžius, pasirodo vos porą sekundžių.

Kaip tai išsprendėte?

Labai paprastai – iš drobės maišų padarėme kostiumus-maišus. Juk ten XVII a. Ispanija, kalnai, apie jokius gražius sekmadienio drabužius kalbos net nėra: piligrimai buvo visi ištepti vazelinu, tarsi įdegę nuo saulės, suvargę koptų aukštyn. Drobė kažkur tolumoje subolavo, ir žmonės vis tiek pamatė tą tikrąjį – piligrimų, vargdienių kalnuose – vaizdą. Taip kartais būna – galvoji vieną, o išeina visai kas kita.

Štai, pavyzdžiui, kai Asmik (Asmik Grigorian – aut. past.) „Bohemoje“ buvo Miuzetė, – jos kostiumą iš piršto išlaužiau. Darbe voliojosi nuo prieš tai klientei siūto rūbo likę lapės kailio gabalai, uodegos. Aišku, teatre pinigų nedaug, tai tuos likučius prisiuvome prie pečių – atrodė labai prašmatniai. Kartais šalia besimėtantis dalykas sukuria įspūdingą efektą. Nepatikėsite, aš tokių „Miuzetės“ kostiumėlių galbūt 100-ą pasiuvau savo klientams – ir į Paryžių, ir į Rygą, Niujorką, ir Svetlana Griaznova turi tokį, ir Nela Ušakova. Buvome „Chanel“ demonstravime, kur ji vilkėjo tokį kostiumėlį, paskui nuėjome į knygyną. Ten sutikome Lagerfeldą (Karlas Lagerfeldas – aut. past.) – jis ją pamatęs apstulbo. Va jums ir teatrinis kostiumas, gimęs tiesiog ore, iš lapių uodegų, kurias buvo galima išmesti…

Tai kiek prieštarauja stereotipinei sampratai apie teatro butaforiją, kuri yra netikra ir turi tą „blogąją“ pusę.

Aš kostiumus kuriu kitaip. Kai dirbau prie pirmo savo spektaklio „Orkestras“ (pagal Jeano Anouih pjesę, rež. Arturas Valudskis, 1991 m. – aut. past.), nenorėjau butaforinio teatro, nes buvau matęs labai daug kostiumų, kurie buvo kūrybiški, įdomūs, bet padaryti iš plastmasinių butelių, drobės, grindų skudurų. Kažkoks vargas ir kančia. Galbūt dėl to, kad ši pjesė – apie Paryžiaus modistes, kurios jau pasenusios groja pensionate, man tas magiškas žodis „Paryžius“ atrodė kaip stebuklas. Galvojau: „Dabar aš jums parodysiu, kas yra Paryžius.“

Labai stengiausi kurdamas tuos kostiumus, pamenu, amžiną atilsį Dalia Jurginienė atėjo ir pasakė: „Klausykite, už šį spektaklį šitam studentui jūs galite iškart išrašyti diplomą, nes tokių kostiumų teatre niekas nematė.“ Ir iš tikrųjų, pavyzdžiui, blizgančios, žvynuotos – sparkling – medžiagos tais laikais nebuvo. Mes pirkome foto juostas, beje, irgi deficitines, su skylamušiu darėme rutuliukus, ir visas bendrabutis pasiėmęs adatas siuvo rankoves. Atsimenu, juodas Daivos Lialytės kombinezonas-kostiumas buvo tokio įžūlumo: nugara iškirpta, aptempta juodu tiuliu ir didžiulis, mano tetos iš Amerikos atsiųstas metalinis striukės užtrauktukas, naglai prisiūtas ant viršaus. Dabar tą daro visi didžiausi madų namai, o tai buvo 1988-ieji.

Žavi jūsų įsigilinimas į epochą – kaip renkate informaciją?

Man tai labai patinka, aš ieškau detalių, iki pat sagų. Esu nepaprastai smalsus. Mėgstu sendaikčius, ieškoti senų korsetų, liemenėlių, suknelių, švarkų – žiūriu, kaip padaryta, išsiuvinėta – juk tai žmonių darbas, ne mašinų.

Yra legendinė istorija apie tai, kaip spektakliui „Likimo galia“ (rež. D. Ibelhauptaitė, 2005 m. – aut. past.) užsisakėte sagų už 8 000 litų; tuometinis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovas Gintautas Kėvišas išsikvietė jus „ant kilimo“.

Pirmiausia nuvažiavau pas Dalią į Londoną ieškoti itališkų ir ispaniškų XVII a. uniformų. Šios šalys atrodo gana artimos, tiesa? Bet uniformos skiriasi. Kas Lietuvoje žino, kaip jos atrodo?! Aišku, galėjau imtis interpretacijos, bet pirmiausia turėjau sužinoti faktus, o paskui pagal biudžetą ir siužetą adaptuoti šiuolaikiškai.

Taigi, Londone suradau vietą, kur kala pinigus, ir ten atradome uniformines, brangias sagas su dviem skirtingais herbais. Žiūrovas gal jų ir nemato, bet kai aktoriai velkasi kostiumus, kurių kiekvienoje liemenėje – apie 30 sagų, abu švarko skvernai su dviem sagų eilėm, nes tais laikais neužsisegdavo, o dar ant rankovių po 8 sagas, ir jie taip apsirengę eina, orkestras groja, sagos blizga, – juk atrodo ir patys jaučiasi, vaidina kaip tikri kariai! Po to, pagal siužetą, grįžta iš karo jau suplėšytomis rankovėmis, praplėštomis liemenėmis, kai kurie – tik su kruvinais marškiniais. Bet juk sagų jiems niekas per karą neišpjovė! Tai reiškia, kad 50–60 vyrų reikėjo padaryti po du uniformų komplektus, kuriuos jie persirengtų per 5 min pragrojimą. Todėl sagų susidarė labai daug, ir mane G. Kėvišas pasikvietė „ant kilimėlio“. Mano pedantiškumas duoda aktoriui pasitikėjimo, jis jaučia, jog jo kostiumas tikras, geras, – ne butaforinis. Jis kitaip vaidina, dainuoja.

O miuziklas „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ (Stepheno Sondheimo miuziklas, VCO, 2009 m. – aut. past.)! Dalia ateina į mano studiją ir mato: prie durų patiestas baltas, didžiulis gražaus, gero lino gabalas, ir į jį visi valosi kojas. Ji klausia: „Kodėl čia tas baltas skuduras guli?“ Aiškinu: „Čia tavo ubagei pasijonis, jis gi turi būti panešiotas, apmyžtas ir t. t.“ Ji sako: „Juozeli, nesimatys nieko.“ Atsakau: „Dalyte, jeigu ji scenoje nugrius ir išlįs baltas pasijonis, kaip tai atrodys? Ji turi būti ir pamyžus, ir pakakojus ant jo, jei tai matysis – tik pliusas mums.“ Aš gal per daug realistas, bet man tai įdomu, kūrybiška.

Jūsų kurti kostiumai „Kaukių baliui“
(G. Verdi’io opera, rež. D. Ibelhauptaitė, LNOBT, 2001 m. – aut. past.), vykusiam Trakuose, buvo per dideli teatro scenai. Tai irgi vienas kūrybos anekdotų, ar ne?

Taip ir ne. Pradedame generalinę repeticiją, Dalia įsitempus, plaukai įelektrinti, piestu stoja. Aš irgi stoviu, drebu, jau nagus nusigraužiau. Ilgai užtrukome, kol visus nugrimavome, nes Dalia norėjo super avangardo, kubizmo, kosmoso… Ir tada ji skelbia: „Pradedame eiti į sceną!“ Orkestras užgroja, viskas griaudi, bet niekas nevyksta. „Kodėl neišeinate? Kas atsitiko?“ Nieko. Tyla. Vėl nuo pradžių – muzikantai ima groti, dirigentas diriguoti, Dalia: „Kostiumai į sceną, artistai į sceną, choras į sceną!“ Nieko nėra. „Kas čia darosi?! Prašom į sceną!“ Ir ateina toks plonas choristas, sako: „Kostiumai netelpa pro duris…“ – „Kokios čia durys, po velnių?!“ – rėkia Dalia. Aišku, visi garsiausi keiksmažodžiai sklido, kilo atominis karas. Tie kostiumai didžiuliai (2–3 metrų skersmens), o jeigu ir žmogus didžiulis – kostiumas dar didesnis. Jų karkasai geležiniai, ne skudurėlis ar pagalvėlė, kurie susispaustų, ir taip niekas nepratelpa… Dabar tai – anekdotas ir juokinga, bet tada norėjau nusiplėšti galvą. Dalia viską norėjo nuplėšti.

Daug kuriozų pasitaikė. Vėliau dubenėliai Izraelyje krito orkestrantams ant galvų. Tokie žiopli choristai buvo: scena, kurioje 30 ubagų prašo maisto, ir kažkuris paleidžia savo tuščią dubenį iš rankų. Tas ridenasi nuo scenos ir nukrenta tiesiai kažkokiam ypatingam pasaulio dirigentui ant galvos! Jūs neįsivaizduojate, kaip jis rėkė. Po to kiekviename geležiniame dubenėlyje išgręžiau po skylę ir kaip mažiems vaikams pririšome su guma, kad nepamestų.

Labai realistiškas darbas buvo „Likimo galia“. Jūs jau truputėlį grybštelėjote tos temos, bet ten buvo ir daugiau detalių.

Turėjau tikslą padaryti taip, kad žiūrovas pamatytų XVII amžių, kalnus, Ispaniją, 40 laipsnių šilumos ir pan. Iš to gimė daug istorijų. Man reikėjo sukurti įspūdį, kad veikėjai įdegę… o pinigų nėra! Žodžiu, sugalvojau (šventas melas!) – paėmiau rudo guašo, primaišiau vazelino, ir supylėm į tokius gražiausius importinius butelius, skirtus body builder’iams. Gavosi nuostabus grimas, viskas blizga. Ir vietoje, pro kurią aktoriai turėjo išeiti į sceną, pasidariau tokį kampelį, kad nė vienas negalėtų prasmukti nenugrimuotas. Aišku, jie labai nenorėjo, nes blizgesys ir guašas sunkiai nusiplaudavo, bet mano tikslas buvo, kad atrodytų taip, kaip priklauso.

Taip per kiekvieną spektaklį juos tepliodavote?

Taip, buvau baisus „gestapininkas“, pats stovėdavau prie durų. Bet vis dėlto įkaliau į galvą, kad taip yra gerai, gražu, nuostabu ir, aišku, visi vėliau su tuo sutiko.

„Bohemiečiai“ visiems buvo didelis puslapio pervertimas ir absoliučiai naujas startas jau šiek tiek kitame laike.

Taip, bet pinigų trūko, o visi sakė: „Juozai, kokio gražumo tavo „Bohema“!“ Prisipažinsiu, vadovaujuosi paprastesnio žiūrovo kriterijais: gal tik kas 3–5 žmogus supranta apie profesionalų dainavimą, balso niuansus, orkestrą ir kt. Daugelis mąsto taip: „Neišmanau, tai nors kostiumus aptarsiu.“ Todėl aš visą laiką bandau panaudoti tą momentą: jeigu kažkas nelabai gerai sudainavo ar pan., tai bent nukreipiu dėmesį į kostiumus. Visi „Bohemos“ korsetai, kailiai ir prabanga, – viskas buvo padaryta iš „skuduryno“. Kadangi neturėjome pinigų, pririnkau didelių dydžių drabužių, kuriuos teatre persiuvome, susiaurinome, kiekvienai moteriai uždėjome korsetą, suveržėme kaip reikiant. Visos, aišku, pradžioje spardėsi, bet vėliau pamatė, kokios gali būti gražios, hipermoteriškos: raudonos lūpos, pirštinaitės, skrybėlės, šukuosenos… Pačios damos negalėjo viena kitos atpažinti, ir dingo visas pasipriešinimas. Tas 1950-ųjų metų moteriškumas buvo toks kerintis, pribloškiantis, kad visi suprato, kokia didelė teatro dalis yra grimas bei kostiumai, – nuimk tai ir nieko nebelieka.

Kokia pati linksmiausia per 30 metų nutikusi istorija, kurios dar nepapasakojote?

Statėme „Užburtąją fleitą“ (Wolfgango Amadeus Mozarto opera, VCO, 2007 m. – aut. past.), kitą dieną jau generalinė repeticija, o mes dar nespėjome pabaigti egiptietiškų šalmų. Visi skundžiasi: „Jau reikia eiti namo“, o aš galvoju, kaip mes parodysime Daliai nepabaigtus šalmus? Padariau labai paprastai – užrakinau duris, paslėpiau raktą ir sakau: „Mus užrakino, negalime išeiti.“ Taip darbą baigėme, plušome iki 5 valandos ryto! Gal kažkam ši istorija liūdna, bet man ji baigėsi labai linksmai, nes viskas buvo taip, kaip norėjome.

Bet, Juozai, tas leitmotyvas „aš užrakinau duris“, „aš užtvėriau kelią“, „aš buvau policija“ kartojasi.

Žinoma, aš – chuliganas (juokiasi).

Kodėl pats nešioji treningus?

Nes labai patogu. Darbe šliaužioju ant kelių, guliu prieš klientes. Jei būčiau išsipustęs frantas su baltomis kelnytėmis, mano darbai būtų niekam neįdomūs. Įsivaizduokite mano dieną: pirma turiu nuvežti paletes į sandėlius, kur dulkės ir purvas, per pietus matuoju klientes, o vakare duodu interviu prieš kamerą – tai kaip man apsirengti? Drabužiai yra geri ir tikri tada, kai jie tau tarnauja. Be to, turi būti jaunatviškas ir madingas, nenoriu atrodyti kaip diedukas.

Ar ir kada dėstysite Vilniaus dailės akademijoje?

Kad mane nelabai kas kviečia. Bet, kai buvau VDA, susitikau su 15 mergaičių ir klausiu: „Ko jūs norite, ką turite pasauliui įdomaus?“ Visos atsako: „Darysime maikutes.“ O kuo tai bus įdomiau už „Zarą“? Kad nors viena pareikštų: „Aš iš kilimo ar iš kanapių ausiu“, kita: „Aš kursiu iš metalo, grafkučių“ arba: „Aš marginsiu specialia technika“. Ne, jos tiesiog uždės užrašą ir parduos… Tai kam tokių dizainerių reikia?! Žmonės galvoja, kad mada gali užsiimti visi, bet tai netiesa. Nemanykite, kad lengva ir kurti madą, ir dirbti teatre. Kodėl? Nes nei iš mados mažoje šalyje gali uždirbti, nei iš teatro.

Norėčiau turėti tris savo studentus, bet tokius, kurie patektų ant Paryžiaus, Niujorko podiumų, o ne būrį tų, kurie man sako: „Aš galiu jums sagas prisiūti.“ Argi mums tokie reikalingi? Žinoma, dabar studentai turi žymiai daugiau galimybių išvažiuoti, bet jokia mokykla nepadės, jeigu tavo tikslas yra tik daryti maikutes. Komercinė linija – puiku, bet turi išsikelti aukštesnę kartelę.

Parengė Sigita Ivaškaitė

2021-02-21
Tags: