Aktorė Rimantė Valiukaitė nėra žinoma kaip išskirtinai komiškų vaidmenų atlikėja. Vis dėlto šalyje, kurios tautosaka stipriau remiasi raudomis nei juokais, jos kūrybinė biografija atrodo įspūdingai. Nuo pat studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradžios Rimantė vaidino istoriniais tapusiuose komiškuose spektakliuose (nors ne kiekvienas jų oficialiai vadintas komedija) ir profesionaliose televizijos laidose „Pagauk kampą“ bei „Dar pažiūrėsim“, daugybei žmonių virtusiose retais gero lietuviško humoro pavyzdžiais (net nekalbant apie dar retesnį reiškinį – kokybiškas televizijos laidas).

Lietuvoje komedijos žanro kūrinių turime kur kas mažiau negu dramos, o ir vertiname pirmąjį ne itin palankiai – dažniau kaip pigią pramogą nei itin aštraus proto ir gero skonio reikalaujančią meno kryptį. Rimantė sako, kad komiškumas jai niekada nekėlė neigiamų asociacijų – galbūt todėl, kad pati nežiūri į viską pernelyg rimtai. Tačiau „ne pernelyg rimtai“ nereiškia „paviršutiniškai“ – ši aktorė, vaidinanti įvairiausiuose spektakliuose, yra viena iš nedaugelio Lietuvoje, su kuria įdomu ir prasminga kalbėti apie profesionalią komediją, jos situaciją šalyje bei žmonių reakcijas į komiškumo apraiškas. Ir – neišvengiamai – apie asmenines patirtis visuose teatro ir gyvenimo žanruose.

Kuo specifinis lietuvių humoro jausmas?

Turbūt daugiausiai galiu kalbėti apie save. Man, pavyzdžiui, nepaprastai patinka mano gero draugo rašytojo Herkaus Kunčiaus humoras. Taip pat Nakų – Šarūno ir Audriaus. Mėgstu, kai humoro jausmas būna subtilus. Kažkam juokingi brolių Cohenų filmai, kažkam – „Monty Python“ ir t. t. O kažkam – lietuviškos kino komedijos, kurių dauguma, man asmeniškai, visai nejuokingos. Gali kilti klausimas, kodėl pati jose vaidinu. Tiesiog negaliu nevaidinti. Štai ir atsakymas.

Kalbant apie komedijų scenarijus ir pjeses, džiaugiuosi, kad yra nauja rašančiųjų karta – Birutė Kapustinskaitė, Virginija Rimkaitė, Mindaugas Nastaravičius… Atsiranda viltis! Čia labai plati tema su daug niuansų – jei scenarijų sukurtų, pavyzdžiui, mano mylimas Kunčius, juoktųsi gal tik dešimt žmonių. Jis parašė nuostabią pjesę „Genijaus dirbtuvė“, kurią 1998-aisiais režisavo A. Nakas – tame spektaklyje Šarūnas Puidokas vaidino Rodeną, Sigitas Račkys – Sergejų Diagilevą, Vytautas Šapranauskas – Vaclavą Nižinskį, aš buvau Izadora Dunkan, Alvydas Šlepikas – Raineris Marija Rilkė, Vitalija Mockevičiūtė – Kamilė Klodel. Nuostabi iki negalėjimo pjesė! Kaip tie žmonės kalbėjosi apie kultūrą, rusų literatūrą, filosofiją, apie būtinybę, anot Jeano Jacques’o Russo, grįžti į gamtą… Subtilu, graudu, gilu, juokinga, tik tokia komedija, matyt, pasirodė per anksti. Beje, Kunčius jų parašė ir daugiau…

Vadinasi, problemišką komedijos kultūrą Lietuvoje iš dalies galima paaiškinti gerų scenarijų ir pjesių stygiumi. Dėl kokių dar priežasčių čia trūksta vykusių komedijų?

Jei žinotume atsakymą, toks klausimas nekiltų. Man asmeniškai patinka, kai humoro jausmą turintis ir juokaujantis žmogus pirmiausia pasijuokia iš savęs. Kai to nemoki, negali pamatyti realios situacijos ir adekvačiai juoktis iš aplinkos.

Ar esate svarsčiusi, kuo jūs pati juokinga publikai?

Man tai komplimentas. Bet kuo esu juokinga nežinau – reikia klausti žiūrovų… Komedija – sudėtingas žanras: kuo rimčiau vaidini, tuo juokingiau. Gal publikai kelia juoką mano „žymusis“ rimtumas. Be to – esu graži.

Komiškų personažų vaidmenis pradėjote gauti netikėtai ar jau vaikystėje žinojote, kad tai – jūsų žanras?

Nuo mažens mėgau juokinti žmones: klasėje, draugų kompanijose, bet kur kitur. Pajuokindavau ir dar pagąsdindavau. Todėl kai buvau devintokė auklėtoja manęs paprašė per klasės susirinkimus ir pamokas nereplikuoti, nes po to kiti mokiniai bijodavo atsakinėti. Pamenu, kad sutikau, bet ar ištesėjau pažadą – abejoju. Matyt, buvau patyčių kultūros atstovė. Bet kaip dabar pasakyti, ar tai buvo patyčios, ar sarkazmas, ar ironija, o gal tiesiog sveika kritika?

Pastaruoju metu labai svarbu kalbėti apie tai, kaip atskirti šiuos dalykus – ypač Lietuvoje populiarėjant politinėms satyroms ir komikų pasirodymams.

Politinė satyra yra labai slidus reikalas. Graudu, kad mūsų priešakinės linijos humoristai tyčia ar netyčia tampa propagandistais. Juoktis iš suspardyto gulinčio daug paprasčiau negu iš neliečiamųjų. Šiuo metu rimtos kritinės satyros Lietuvos politikos klausimais nematau. Pati tokių laidų nemėgstu, man jos labiau primena patyčias.

Vadinasi, neturite ir mėgstamų komikų?

Neturiu – stand up’o žanras man apskritai neįdomus. Tiesa, mielai žiūriu Ellenos DeGeneres laidas, bet gal dėl to, kad ji tiesiog neįtikėtinai charizmatiška.

Pati niekada negalvojote kurti stand up’o?

Ne ne! Man net monospektaklis atrodo neįtikėtinai drąsus sprendimas vienam eiti į sceną. Tai turėtų daryti aukščiausios klasės aktoriai arba tiesiog „bebaimiai“. Be to, vienai scenoje man neįdomu – turi būti partneris, kad matyčiau kažkieno akis.

Neseniai vaidinote spektaklyje, kurį galima pavadinti monospektaklio priešingybe – Jo Strømgreno „Duryse“. Jame apskritai nėra pagrindinių, svarbesnių personažų. Šio režisieriaus darbas skyrėsi nuo Lietuvos profesionalų?

Tai buvo gražiausi du mėnesiai mano gyvenime. Toks malonumas! J. Strømgrenas – va čia tai humoro jausmas, inteligencija, jautrumas, žmogiškumas, kultūra, genialios mintys… Man patiko, kad šis protingas kūrėjas dar prieš prasidedant repeticijoms paprašė aktorių neklausinėti, kol niekas neaišku. Ir tik todėl, kad nebuvo beprasmių plepalų, aš du mėnesius praleidau „Strømgreno sanatorijoje“. Nuostabus procesas. Be proto daug prisijuokdavom! Buvo gera.

Šiandien šis spektaklis man yra vienas mėgstamiausių iš tų, kuriuose vaidinu, jame dirbti – malonumas. Visa tai pasiekė režisierius, repeticijose sąmoningai kūręs sveiką, nekonkurencingą atmosferą. Šis žmogus yra kaip iš kitos planetos. Kai tai patiri, supranti, koks iš tikrųjų turėtų būti procesas.

O kaip Gintaro Varno „Šėpos teatro“ ar Oskaro Koršunovo spektaklių pagal oberiutų tekstus periodai? Lietuvoje tai buvo etapiniai darbai.

Labai džiaugiuosi, kad tokių etapų, kai galėjau pasakyti, jog tai – geriausiai mano praleistas repeticijų laikas, gyvenime turėjau nemažai. „Šėpos teatre“ atsidūriau dar pirmame kurse – buvo 1988-ieji, įsibėgėjo nepriklausomybės judėjimai. Mūsų kursas drąsiai atsisakinėjo visų dėstytojų, nes vienas mums atrodė komunistas, kitas dėstė rusiškai ir t. t. Galiausiai likom su dviem disciplinomis – vaidyba ir, regis, Ramunės Marcinkevičiūtės teatro istorija. Vaikinai atsisakė ir šokio, nes netiko dėstytoja – drauge atsisakiau ir aš. Anuomet „Šėpos teatro“ spektaklius priešais Katedros aikštę buvusiose Teatro sąjungos patalpose repetuodavome naktimis, iki 7 valandos ryto. Buvo beprotiška – į vidų lįsdavo girtais apsimetę (nors alkoholiu netrenkiantys) saugumiečiai ir tikrindavo, ką veikiam. Kaip smagu prisiminti tuos laikus. Džiaugiuosi, kad patekau į talentingų ir drąsių žmonių kompaniją – Gintaro Varno, Liudviko Jakimavičiaus, Šarūno Leonavičiaus, savo kurso draugų.

Pamenu vieną nutikimą: kartą, lapkričio 7 dieną, Spalio revoliucijos metinių minėjimo proga užsibarikadavom Lietuvos muzikos ir teatro akademijos centriniuose rūmuose. Kai prasidėjo eitynės, Algirdas Dainavičius užsidėjo Brežnevo kaukę ir išėjęs į centrinių rūmų balkoną ėmė išdidžiai mojuoti visiems parado dalyviams. Keli desantininkai puolė į akademiją su ginklais, vienam net pavyko pro langą įsmukti į vidų – buvo baisu, tačiau studentai jį taip prilupo, kad tas pabėgo. Va tokia provokacija.

Šiandien jums netrūksta panašių akcijų, menininkų pozicijos išraiškos?

Dabar kiti laikai. Daug sudėtingesni. Tada buvo du pasirinkimai: esi už Lietuvos nepriklausomybę nuo TSRS arba prieš. Daug dalykų darėm negalvodami, kad viskas gali pasibaigti greitai ir tragiškai. Tai buvo metas, kai niekas nežinojo, į kurią pusę viskas pasisuks. O dabar labai daug dirbtinių frontų. Kas, kur, su kuo kariauja – nebėra aiškių pusių.

Paskui prasidėjo oberiutų laikotarpis.

Iš garsiųjų O. Koršunovo oberiutų spektaklių teko vaidinti dviejuose: „Ten būti čia“ ir „Labas Sonia Nauji Metai“. Tai – dar vienas puikus mano gyvenimo etapas, taip pat vykęs studijų metais – „Ten būti čia“ pastatytas 1990-aisiais. Su didžiausiu malonumu prisimenu ne tik šio spektaklio sukūrimą, bet ir visą jo gyvavimo laiką. Išmaišyta didžioji dalis pasaulio. Ko tik nebūta gastrolėse: nuo sėkmės ir prizų iki asmeninių dramų ir fizinių traumų. Ką aš galiu pasakyti? Genialus kūrinys. Manau, šiandien jis suskambėtų ypač šiuolaikiškai.

Kalbant apie dramas ir traumas… Viename interviu kritikavote dabartinių vaidybos studentų įprotį vos pajutus pažeminimą skųstis ir teigėte, kad tai yra neišvengiama profesijos dalis. Ar pati dažnai su juo susidurdavote ir ar tai tikrai neatsiejama nuo aktoriaus darbo?

Nepasakyčiau, kad studijuodama susidūriau su tiesioginiu žeminimu – vadinčiau tai kieta Jono Vaitkaus ranka. Esu dėkinga jam už tai, kad padėjo užsiauginti „storą skūrą“, kurios nepramuša kvailiai.

Neseniai su JAV gyvenančiu geru draugu kalbėjomės apie tai, kad šiuolaikiniam jaunimui kažkas atsitiko – vos juos pastumi, žiūrėk, jau ir verkia. Žinoma, nekalbu apie visus. Mano nuomone, jei pastumia – duodi atgal arba nekreipi dėmesio, o ne skundiesi, kad su tavimi nederamai elgiasi. Jei jau taip nutinka, atsistoji ir išeini. Bent aš taip darau. Nepriklausau kategorijai aktorių, kurie atsiskleidžia tik mušami ir žeminami. Skleidžiuosi, kai mane myli ir vertina, ir visada atsakau tuo pačiu. Juk geriausias kūrybinis procesas būna tuomet, kai komandoje tvyro visapusiškos pagarbos, meilės ir pasitikėjimo atmosfera. Tada nebijai klysti.

Tiesą sakant, dirbdama su jaunais žmonėmis nesusiduriu su pažemintais ar nuskriaustais. Galbūt išlieka stipriausi?

O ar esate svarsčiusi, su kokiais jaunais režisieriais šiandien norėtumėte dirbti?

Kaip tik repetuoju būsimoje Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės premjeroje „Virimo temperatūra“. Mane žavi tai, kad ši režisierė yra tvirto charakterio, tikrai žino, ko nori, jaučia medžiagą, yra talentinga, moka bendrauti su aktoriais. Manau, kad gegužės mėnesį žiūrovai spektaklyje pajus tikrą malonumą.

Su jaunais režisieriais kurti visada malonu; pati su daugybe dabar žymių menininkų pradėjau dirbti jiems dar esant visai jauniems, su kai kuriais bendradarbiavimas užsitęsė. Pavyzdžiui, labai branginu Gintaro Varno režisuotus spektaklius: „Jei praeitų penkeri metai“, „Publika“, „Laikas ir kambarys“. Darbas su Gintaru – visada malonumas. Visada.

Be galo laiminga jaučiausi ir vaidindama A. Nako „Jelizavetoje Bam“ ir žymiojoje „Genijaus dirbtuvėje“. Dabar nebėra tokio „plono“ humoro jausmo lygio spektaklių. O gaila.

Taip pat negaliu nepaminėti puikių Yanos Ross spektaklių „Laisvės kaina“, „10 dialogų apie meilę“, „Chaosas“, „Mūsų klasė“ ir „Trys seserys“. Visiems aktoriams palinkėčiau dirbti su šia mano mylima, kietos rankos, disciplinuota, novatoriška režisiere. Graži, griežta, stipri, laisva, liberali, įsiklausanti, girdinti ir nepakartojama moteris.

Ar yra sričių, kurių dabar nesutiktumėte imtis?

Televizija: serialai, šou. Tiesa, į šou manęs ir nekviečia – turbūt nesu pakankamai artistiška. Serialai man neįdomūs, užmetus į juos akį apima svetima gėda. Norėtųsi, kad sumažėtų pigaus komercinio lietuviško kino ir daugėtų tokio, po kurio žiūrovui nebesinorėtų eiti į pirmąjį. Bet kai viską taip atrūšiuoji, lieka tik teatras, o jame alga nedidelė. Tiesa, puiki veikla yra animacinių filmų garsinimas – o ten tai smagu! Su kolegom visada prisijuokiam, nors darbas rimtas ir sudėtingas.

Komiškos prigimties aktoriams, kuriuos visuomenė atpažįsta kaip tokius, sunku pereiti į dramatiškesnius žanrus – pamačiusi veidą publika jį iškart asocijuoja su juokais.

Jei esi labai geras aktorius, gali vienodai gerai pasirodyti ir komedijoje, ir tragedijoje, ir dramoje. Tačiau jei per dažnai atlieki komiškus vaid­menis, jei jau „Žmonių“ žurnalas tave pavadina garsiu komiku, tada visuomenei pasidaro sunku tokį artistą suvokti kaip dramatišką personažą.

Bet aš ir nesu garsi komikė – visais laikais turėjau galimybę „padraugauti“ su drama, netgi su tragedija. Aišku, egzistuoja ryškiausių darbų šleifas. Bet manau, kad svarbiausia galvoti, kur eini ir tiesiog „nenusivalkioti“.

Kita vertus, Lietuvos rinka maža, todėl pragyventi vien iš teatro labai sunku. Be to, visi viską pastebi – net jei pora kartų nusifilmuoji kine, produkcijos tiek mažai, kad antrą kartą tave pamatę žmonės jau reaguoja: „Jetau, ir vėl ta pati!“ Atrodo, stengiuosi nelandžioti po kitus projektus, tačiau ratas toks siauras, kad ir vieną kartą publika puikiai įsimena.

Ar esate Lietuvos teatre mačiusi tikrai gerų komedijų?

Ne, bet esu tokiose vaidinusi. Nes kokia gera komedija be manęs?

O kurios jūsų geriausios?

Turbūt „Ten būti čia“, „Jelizaveta Bam“, „Genijaus dirbtuvė“. Pačios geriausios – ateityje. Tuoj.

„Durys“ irgi juokingas spektaklis.

Man taip pat, bet supratus, iš ko juokiamės, kartais suspaudžia širdį. Ryčiui Saladžiui uždainavus kvatojiesi, o tada suvoki žmogaus skausmą. Kai finale visi išsikrausto skambant žydiškai lopšinei, tada jau tiesiog liūdna. Iš principo kaip ir gyvenime – labai graudu, bet gali pažvelgti kitaip ir pasijuokti. O tada viskas gerokai lengviau. Aplanko jausmas, kad manęs dar laukia geriausias gyvenimo etapas.