VIDAS POŠKUS

Juodos akys

Juodos akys

Parke vaikščiojau vienas. Nemėgstu didelių draugijų. Gal net apskritai nekenčiu žmonių. Jie man yra šlykštūs. Savo kalbelėmis, nenuoširdžiu dėmesiu ar, atvirkščiai, paslaugumu jie tik išvargina dvasiškai, ,,nusiurbia“ psichologiškai. Negaliu sakyti, kad žmonės yra vampyrai. Tai tiesiog tapačios sąvokos. Žmogus – siurbikas, žmogus – kraujo gėrikas. Skamba egzaltuotai ir iššaukiančiai, bet taip yra. Esu tokios nuomonės.

Vaikščiojau ne bet kokiame parke. Tai mūsų miesto Aukštutinės pilies (vadinamos Gedimino) kalno parkas. Jo viršūnėje – nedidelė ovalo formos aikštelė (ilgis maždaug šimtas dvidešimt metrų, plotis apie penkiasdešimt, šešiasdešimt). Vakarinėje ir pietinėje pusėse – pylimai, centre – įduba. Viename gale – donžoninis bokštas (kaip ir pilis vadinamas Gedimino), kitame šone – rezidencinių rūmų griuvėsiai. O tarp jų – smėlėti ir žvyruoti takeliai, topoliai ir guobos, vienas kitas alksnis ir skroblas. Toks neformalus ir nedidelis parkas, daugiau angliško, ne prancūziško tipo, atstovaujantis istorizmo, ne klasicizmo epochai, įsteigtas kažkelintojo caro laikais, kuomet kalnas buvo paverstas tvirtove.

Svarbus to parko atributas – suoleliai. Mediniai, patogūs, baltai dažyti suolai. Vėliau tokie atsiras Lenino aikštėje (iš tiesų – Lukiškių lauke). Atsisėdamas ant vieno jų, pasijunti pasiglemžtas sėdėjimo kaip būsenos. Jautiesi patogiai ir atsipalaidavusiai. Gal manęs ir nesuprasite (ir pats ne visuomet save suvokiu), tačiau tokie patogieji parkiniai suolai ypatingai tinka kokiai nors nuodėmei įsikūnyti. Nuodėmė – kas yra nuodėmė? Tai lyg netyčia sutraukta cigaretė, spontaniškai išgertas gurkšnis aitraus alkoholio ar net dzenbudistiškas aplinkos stebėjimas, kuomet sėdi ir tuščiomis akimis seki aplinką, praeivius, laiką. Nuodėmė man, atleiskite už personalinį asketizmą, yra bet koks nedidelis malonumas. Nes didelis malonumas nepriklauso nuodėmės sferai, kaip iš šios orbitos išskrieja šunybės ir didieji nusikaltimai, verti daugiau nei pragaro. Vos nepasakiau – ,,prakaito“, pagalvodamas, jog dvi sąvokos – prakaitas ir pragaras, skamba šiek tiek panašiai. Galbūt pragare stipriai prakaituosime?

Bet nereikia jokių pragarų. Pakankamai stipriai paprakaitavau tame Kalno parke. Vaikščiodamas žvyruotais ir smėlėtais viršukalnės takeliais pamačiau porą, trejetą ponų, vyriškių, sėdinčių ant suolelių. Sėdėjo jie ramiai ir oriai. Bet ne visai padoriai – kiekvienas iš jų buvo bjauriai prasiskėtęs, tarp kojų matėsi žinote kas. ,,Fu, kaip šlykštu“, – pasibjaurėjau. O jie, šlykščiai išsišiepę, tik dar labiau vaipėsi. Panorau dingti iš čia kuo greičiau. Juolab, kad iš griuvėsių, buvusių rezidencinių rūmų (gotika, Vytauto laikai ir taip toliau) išlindo trys baltosios meškos ir, kaip turėjo būti, pasileido į mane. Oriai sėdintys tipai toliau vaipėsi savo snukiais ir tarpukojais.

Puoliau bėgti. Lokiai – iš paskos. Nepasakyčiau, kad buvo gana baisu. Buvo labai, labai baisu. Ypač matant, kad tie įnirtę keturkojai plėšrūnai staigiai artėja. Diedams, žinoma, toliau vaipantis ir net kažką blevyzgojant. Pribėgau prie griūvančio (kam tai dabar berūpi?) kalno. Šiaurės vakarinėje jo pusėje kaip tik stovėjo vienas vienintelis lankytojas – turistas juodomis akimis. Jis žvelgė į tolius, kažkur Rygos ar Helsinkio link, ir tyliai meditavo gamtos grožį, erdvės didybę. Po ranka žmogus laikė didelį aliumininį (beje, šiek tiek prarūdijusį) dubenį, kasdieninėje buityje paprastai vadinamą „bliūdu“. „Važiuojam kuo greičiau!“ – nestabdydamas sušukau. Mąstytojas sureagavo žaibiškai – metė dubenį ant žemės, sėdosi pats, man beliko užšokti jam iš už nugaros. Ir pastumti. Poliarinės meškos buvo visai šalia, ponai ekshibicionistai (vadinkime daiktus tikraisiais jų vardais) sėdėjo kaip sėdėję.

O mes lėkėme oru ant to dubens – aš, pasišlykštėjęs kelių vyriokų nešvankybėmis, ir žmogus juodomis akimis. Lėkėme oru kaip kokios kometos ar meteorai.

Žymos: