Lienite Medne-Spare

Juk mes esame draugai

– Jūsų kalytė? – paklausė apvali blondinė, už trumpo pavadėlio vedžiojanti kernterjerą.
– Taip, – atsiliepė apysenis takso šeimininkas.
– Mano taip pat. – Blondinė čiupo po pažastimi savo šunį, kuris patylomis inkštė, iššiepęs smulkius dantukus. – Kad nesusipeštų!
– Manoji rami. Jau sena mano balandėlė, protinga. – Vyriškis su greta paklusniai tipenančiu taksu kirto saulės įkaitintą grindinį, ir blondinė padėjo kernterjerą atgal ant siauro perdžiūvusios žolės ruoželio.
– Iš jų galima sulaukti visko. – Evija pasitraukė truputį toliau nuo medinės tvorelės, kuri skyrė ryškiai žaliu audeklu dengtą kavinės terasą nuo lėto praeivių srauto.
– Turėk galvoje, kad tai pasakei tu, o ne aš! – nusijuokė Edgaras.
Evija suglumusi suraukė antakius, paskui atsipeikėjusi nusišypsojo.
– Tu jau visada rasi dviprasmybę ten, kur jos visiškai nėra, – pasakė ji, koketiškai pakreipusi galvą. – Be to, tai tu buvai tas, dėl kurio mums taip nieko ir neišėjo. Tavo neapsisprendimas. Dar iki šiol toks pat? Stengiesi vienu užpakaliu išsėdėti ant dviejų kėdžių?
– Ne, dabar aš esu ištikimas. – Edgaras reikšmingai nusišypsojo. – Iš prigimties visada buvau ištikimas.
– Oi, kam tu tai pasakoji! – prunkštelėjo Evija. – Ypač ištikimas buvai, kai metų metais lakstei nuo savo Liucijos pas mane.
– Širdyje aš buvau ištikimas tau. – Jis ištiesė ranką iš uždėjo delną ant trumpų Evijos pirštų, glamžančių servetėlę. – Dar iki šiol nešioji žiedelį, kurį tau padovanojau?
– Taip, tą pačią dieną ir tokį pat kaip savo Liucijai. – Ji patraukė ranką.
– Iš kur tai žinai? – Edgaro antakiai iš nustebimo išsirietė lanku.
– Ryga, kaip kalbama, maža. – Evija, prispaudusi dešinę alkūnę prie šono, pakėlė delną su vėduokle išskėstais pirštais. – Tai žinojau jau tada.
– Tada, – nutęsė Edgaras. – Tada buvo tada, o dabar yra dabar. Geriau papasakok, kaip tau sekasi. Nes aš tik apie save. Ką dabar veiki?
– Lyg tu į mano profilį nebūtum jau šimtą kartų pasižiūrėjęs! – Ji ištiesino pečius. – Audžiu. Daugiausia užtiesalus. Dar kaspinus, juostas, knygų skirtukus… daug ką. Nori, aš tau išausiu knygos skirtuką? Juk tu, tikriausiai, skaitai taip pat daug kaip seniau. Su tavo vardu. Nori?
– Kai buvome susitikę praeitą kartą, žadėjai man nuausti tautinę juostą, – šypsojo Edgaras. – Dabar nebesi tokia dosni.
– O tu žadėjai, kad paliksi Liuciją ir mes pradėsime viską iš naujo, – metė Evija.
– Taip, tada parėjau namo, norėjau jai viską papasakoti, susipakuoti daiktus ir išeiti, bet Liucija, vos tik žengiau žingsnį per slenkstį, džiaugsmingai pranešė, kad yra nėščia, o juk žinai, kaip ji visada norėjo vaiko.
– Bet juk jūs vaikų neturite! – išvertė akis Evija.
– Neturime. – Edgaras sulenktu smiliumi patrynė apatinę lūpą. – Pasirodė, nerimavau be reikalo, bet tada jau buvo per vėlu, o ji taip baisiai išgyveno, ir tada aš tau net neskambinau. Taip išėjo ir…
– Ir tai buvo beveik prieš dvidešimt metų, o dabar man to nebereikia, – pertraukė jį Evija. – Aš ištekėjau, ir Maris, mano vyras…
– Tai vis dėlto tu ištekėjai?
– O tu manei, jog aš lyg kokia Solveiga lauksiu tavęs visą gyvenimą, – nusišaipė Evija. – Žinoma, kad ištekėjau, ir mano vyras, jis mane myli. Jis dirba su moliu, daro puodus ir taip… Pas mus išvis viskas gerai, tik sunku su pardavimu, nieko dabar liaudiški daiktai nebedomina. Nebent turistus. Aš važinėju į muges, dar kai kurios Rygos senamiesčio parduotuvėlės ima. Kai ką bandau parduoti internete. Bet sunku, nėra taip, kaip „Dailės“ laikais. Prisimeni?
Edgaras palingavo galva ir prie burnos pakėlė kavos puodelį. Pro kojas, tyliai burkuodami, bėgiojo balandžiai ir rankiojo trupinius. Susišiaušęs žvirblelis nusileido ant gretimos kėdės atlošo ir, kraipydamas galvą, tiriančiai apžiūrėjo tuščias pyragaičių lėkštutes ant jų stalo. Iš gretimos kavinės karštas oras atnešė keptos mėsos kvapą, ir Edgaras nepakeliamai užsinorėjo valgyti.
– Prisimeni, kaip mes susipažinome? – Evija, pasilenkusi į priekį, stengėsi sugauti jo žvilgsnį. – Prisimeni? Tu atėjai mano interviu apybraižų ciklui apie namudininkus ir buvai baigtas! – nusijuokė ji. – Mes abu buvome baigti. Aš dar dabar nežinau, kaip tu tą kartą atsimelavai. Na, apie tai, kad naktį nebuvai namie. Ir apie visas kitas naktis. Apie mūsų naktis.
– Aš nemeluodavau. – Edgaras rimtai pažvelgė į jos žaliąsias akis. – Liucija žinojo.
– Ji žinojo ir nieko nesakė?
– Na, truputį jau sakė… – Edgaras rankos išorine puse nubraukė nuo stalo trupinius.
– Fu! – Evija abiem rankom pataršė plonus rudus plaukus.
– Aš tai tikrai taip nesutikčiau! Kad mano vyras valkiotųsi pas kitą, o aš kaip kokia kvailė virčiau jam sriubą ir skalbčiau kojines.
– Sriubą tu man taip pat virdavai… ir kotletus kepei, o kojines aš visada skalbdavau pats… skalbimo mašinoje. – Edgaras jau vėl šypsojosi.
– Tai visai kas kita. – Evija suraukė nosį. – Juk tu mane mylėjai.

Žymos: