Jonas Rustemas Veneros gimimas, XIX a. I deš. Drobė, aliejus, 104 x 75, nesignuotas
Ramutis Petniūnas

Jono Rustemo paveikslo „Veneros gimimas“ naujasis gimimas

Užsienio spaudoje skaitant neįtikėtinas dingusių meno kūrinių atsiradimo istorijas užima kvapą, o dažna iš jų siužeto vingiais primena gerai supinkliotą nuotykių romaną. Štai 2013 m. Niujorko modernaus meno muziejaus restauratoriai atsitiktinai pastebėjo, kad vieno žymiausių pasaulyje siurrealistų, dailininko René Magritte’o paveikslo „Portretas“, sukurto 1935 m., kraštai nutapyti šiek tiek neįprastai. Padarius rentgeno nuotrauką paaiškėjo, kad po dažų sluoksniu slepiasi kitas kūrinys, tiksliau, nuo 1932 m. dingusiu laikyto, 1927 m. nutapyto paveikslo „La pose enchantée“ ketvirtadalis. Regis, anoks čia atradimas, tačiau prireikė dar ketverių metų, kad būtų surastos kitos trys šio darbo dalys, tūnančios po vėlesniais autoriaus užtapymais. Ketveri metai, atrodytų, be galo trumpas laiko tarpas aštuoniasdešimt penkerių metų paveikslo dingimo istorijoje, tačiau faktas, kad jos rastos taip pat ne bet kur, o Briuselio, Stokholmo ir Lježo muziejuose (!), kelia šiokią tokią nuostabą. Rentgeno spindulių tyrimas šiais laikais turėtų būti privalomas ir duomenys surašyti muziejaus eksponatų apskaitos kortelėse, kaip kad skiepai nuo tymų.

Dar viena įdomi istorija – 2016 m. senoje siuvimo mašinoje aptiktas keleto dešimčių milijonų eurų vertės Pablo’o Picasso’o paveikslas „Moteris su apsiaustu“, kuris karo metais buvo nupirktas už dešimt svarų iš gatvės prekeivio Londone.

Kaipgi su Lietuva?

Ar mes galime pasigirti panašiais vaizduotę kaitinančiais meno kūrinių atradimais, kai tarsi iš nebūties prikeliami dingusiais laikyti ir šimtmečius skaičiuojantys šedevrai?

Viena iš tokių neįtikėtinų istorijų, įvykusių Vilniuje, ir norėčiau pasidalyti. Šis pasakojimas apie garsaus XIX a. Vilniaus dailininko Jono Rustemo paveikslo „Veneros gimimas“, beveik du šimtus metų laikyto dingusiu, atradimą. „Veneros gimimo“ naujasis gimimas yra neabejotinai reikšmingas įvykis Lietuvos dailės istorijai, dėl to ir dar dėl keleto jau asmeniškesnių priežasčių jis labai svarbus ir man. Šį radinį galėčiau pavadinti savo kaip kolekcininko sėkme, vainikuojančia keleto dešimtmečių įdirbį, kai metai iš metų, žingsnis po žingsnio, apgraibomis, iliuzijos ar neaiškios nuojautos vedamas, judėjau tikslo link.

Kaip tampama kolekcininku – jau atskira tema, todėl neišsiplėsiu. Pakaks tik paminėti, kad kaip nėra vaikų, neturinčių svajonių, taip nėra ir kolekcininkų be aistros ir troškimo sugauti „didžiąją žuvį“. Ir ne tam, kad ją suvalgytum, o dėl azarto ir dėl paties proceso (tikri žvejai mane supras). Bet apie viską nuo pradžių.

Meilė ne iš pirmo žvilgsnio

Pirmą kartą „Veneros gimimą“, kuris tuo metu dar taip nesivadino, o buvo tiesiog nežinomo autoriaus nežinomas paveikslas, pamačiau pas vieną beveik dukart už mane vyresnę kolekcininkų šeimą maždaug prieš dvidešimt metų. Su šia šeima pradėjau bendrauti, nes tuo metu domėjausi antikvariniais baldais – į kambarį, kuriame virš lovos kabojo šios istorijos herojus, buvau pakviestas tik apžiūrėti vieno jų. Anuomet į tapybos kūrinius menkai kreipdavau dėmesį, todėl ir „Veneros gimimas“ man didelio įspūdžio nepaliko. Labiau suintrigavo ir į atmintį įsirėžė jo įsigijimo istorija ir man mesta frazė: „Anksti tau dar pirkti šį paveikslą.“ Nors buvau jaunas, jau turėjau šeimą ir mažų vaikų, todėl supratau, kad omenyje turėtas ne erotinis darbo turinys, o didelė jo kaina. Žinoma, tai užgavo mano jaunuoliškas ambicijas. Jas dar labiau pakurstė faktas, kad paveikslą norėjęs įsigyti pats Vladas Drėma, tačiau kūrinys jam nebuvo parduotas. Mįslių užminė ir jo kalbant apie paveikslą ištarta frazė, kad „tai Vilniaus mokykla“.

Bėgo laikas, ir tikriausiai nebuvo nė vieno mano ir šių mano draugų kolekcininkų susitikimo, kad aš vis neužsiminčiau apie galimybę įsigyti paveikslą, o jie manęs neatkalbinėtų. Galiausiai, prieš kelerius metus, susiklosčius palankioms aplinkybėms, dalį sandorio padengus mainais, tapau šio kūrinio savininku. Nors ir džiaugiausi pagaliau turėdamas tai, ko taip ilgai siekiau, o kolekcininko nuojauta, kuria per tuos keletą dešimtmečių patirties jau galėjau pasitikėti drąsiau, šnibždėjo, kad tikriausiai įsigijau kažką nepaprasto, vis tik iki galo tuo tikras būti negalėjau, nes paveikslas neturėjo jokios signatūros. Galėjau tik spėti apie jo autorystę, tačiau nežinojau tvirtai. Tai reiškė, kad mano darbas nesibaigė, kad turėsiu ieškoti toliau. Todėl pirmas dalykas, kurio paprašiau pardavėjų, – kuo tiksliau prisiminti prieš beveik trisdešimtmetį įvykusią įsigijimo istoriją.

Štai kokį raštą iš jų gavau kartu su savo naujuoju pirkiniu (kalba netaisyta – red. past.):

„1980 metais viena iš mano pažįstamų pasakė, kad žino, pas ką yra senas paveikslas. Jeigu mane domina, galinti parodyti, nuvesti arba duoti adresą. Žinoma, sutikau. Mane nuvedė į Tilto g. 15 namą. Antrame aukšte gyveno senolė. Butas apleistas, sienos aprūkusios, ne ką geriau atrodė ir paveikslas. Ant tamsaus fono (nei vandens, nei medžių nesimatė) matėsi nuogos moters siluetas su dviem šautinėm skylėm. Senutė (vardo neprisimenu) sakė, kad tame bute karo metu apsigyveno kareiviai ir girti šaudė į paveikslą. Ji nori paveikslą parduoti ir prašo 100 rublių. Pasakojo, kad pas ją lankosi „Červony štandar“ redakcijos darbuotojai, prašo paveikslą parduoti, bet neduoda prašomos sumos. Tiek pinigų neturėjau ir aš. (100 rub.! Mėnesinis atlyginimas buvo apytiksliai 80 rub.!) Šiaip taip sukrapščiau 96 rub. Ir, kadangi pasakiau, kad dirbu kirpėja, ji paprašė sutvarkyti jai už likusius pinigus kojų nagus. Nagus sutvarkiau, tada ji atidavė paveikslą. Po kelių metų sužinojau, kad Vokiečių g. įsikūrusios restauracinės dirbtuvės. Nunešiau paveikslą. Už dar vieną šimtą rublių man jį restauravo. Užtaisė skyles, atplovė, sutvarkė porėmį. Vėliau panašiu būdu atkeliavo ir senas rėmas, kuris labai atitiko paveikslo išmieras. Štai tokia istorija šio gražaus paveikslo.“

Žymos: