Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija, kuri jau ne agentūra, šiais metais švenčia veiklos 30-metį. Kas gi iš tiesų nutiko 1990-aisiais, kai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą lietuviai skubiai nusprendė susiburti į jų teisėms atsovaujančią organizaciją? Ar iki to laiko dailininkai, poetai, muzikai, architektai, fotografai ir kiti menininkai, mokslininkai, žurnalistai negalėjo apginti savo kūrinių autorystės?

Taip, švenčia Asociacija LATGA, o agentūra (LATGA-A) savo veik­lą baigė 2012 m. Iki 1990-ųjų veikė VAAP, iššifravus – Visasąjunginė autorių agentūra. O ką reiškia P? Matyt, kad P. Apie autorystės gynimą Sovietų Sąjungoje galėtum pasakoti tik anekdotus, dauguma žinomų mūsų estradinių dainų buvo sukurtos be jokio užsienio muzikos autoriaus leidimo joms pritaikyti lietuvišką tekstą arba išversti. Net Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos Lietuvoje įsigaliojo 1994 m. pabaigoje. Manau, kad ir ši priežastis turėjo įtakos LATGA’os steigimui. Be to, VAAP lietuviškos dainos registruotos rusiškai. Kai vyksta skyrybos, visai nebesvarbu, kas ryte paklos lovą arba išplaus lėkštes, – mūsų skyrybos su VAAP vyko su demonstracijomis ir „Aro“ pareigūnais.

Pats esi matematikas, tapęs poetu. Regis, ko daugiau trūksta – puiki specialybė, romantiškas kūrėjo vaid­muo… Bet iš biografijos matome, kad patį traukė ir gana funkcionieriškos arba, šių laikų terminais kalbant, vadybininko pareigos. Buvai kultūros leidinių redaktorių pavaduotojas, Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) valdybos sekretorius, Radijo ir televizijos komisijos pirmininko pavaduotojas, galiausiai – LRS vadovas. Kokių dalykų nutikdavo einant minėtas pareigas, kad nusprendei imtis ginti Lietuvos autorius – štai jau aštuoneri metai esi LATGA’os direktorius?

Mažytis netikslumas, – aš tik studijavau matematiką ir dirbau matematiku programuotoju Centrinio ryšių mokslinio tyrimo instituto Maskvos skyriaus Vilniaus laboratorijoje. Vėliau studijavau ekonomiką ir dirbau Ryšių ministerijos Ekonominės analizės grupėje. Bet prieš tai Vilniaus universitete studijavau Lietuvių kalbą ir literatūrą su tokiu keistoku kursu, – konkursas buvo gal 20 į vieną vietą, o gal ir daugiau, nes viskas vyko po Justino Marcinkevičiaus trilogijos, po Kalantos susideginimo, todėl visi degėme lietuvybe. Kurse buvo keturi Filologų konkurso literatai-poetai. Po pirmų metų aprankiojo tuos, kurie dalyvavo Kalantos žūties demonstracijose, paskaitė eilėraščių jo mirties vietoje per Kauno „Poezijos pavasarėlį“, o aš įsitraukiau į Algirdo Patacko ir Mečio Laurinkaus kūrybinį būrelį. Organizavo „Poezijos pavasarėlį“ Kauno 9-oji vidurinė mokykla, jeigu neklystu, ta, prie autobusų stoties, – ją baigė Tautvyda Marcinkevičiūtė. Tai buvo 1973 m. pavasaris, eilėraščių žūties vietoje paskaitė Arvydas Genys, jį iš pirmo kurso išmetė ir paėmė į kariuomenę, – kažkada tuo metu Saugumas jį ir užverbavo. Dar iš kurso išmetė Nijolę, dabartinę Čijauskienę, Austėjos L. motiną, už tai, kad 1972 m. po Kalantos susideginimo organizavo savo klasės eitynes. Ir dar 3–4 pradingo iš kurso, neva akademinės, sveikata, kariuomenė, – šalino tyliai, bet visi žinojom, už ką. Iš kursiokų į literatūros mokslininkus išėjo Kęstutis Urba, Juozas Pabrėža, dar gal du tapo ambasadoriais, vienas – Valstybės saugomo departamento direktoriumi, į mokyklas pateko maždaug pusė. Keistas kursas, lyg tarptautinių santykių instituto. Man teko padirbėti ekspertu, uždarant XX derybų skyrių ,,Kultūra ir audiovizualinė politika“, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą. Galiu paliudyti, kad Lietuvos priėmimo iškilmės buvo įspūdingos: Korfu sala, imperatorienės Sisi rūmų kiemas, puikus koncertas, dieviškas nektaras. Sakai, kad buvau Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko Donato Katkaus pavaduotoju, buvau, tik labai trumpai, gal pusmetį, o virš dešimtmečio – pirmininku. Ilgiausiai ir dirbau, – arba sekretoriumi, arba pirmininku. Gražiausias nutikimas, kai vadovaudamas LRS per Poezijos pavasario renginius nuvykau į Punską ir ant Eglynės piliakalnio mane gal valandą kalbino Lenkijos televizija, – apie tautų santykius, raidės „w“ rašybą, literatūrinius saitus ir bendrą istorinę atmintį. Vėliau kolegos iš Lenkijos pranešė, kad buvau iššifruotas kaip Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas. Man atrodo, po to dvišaliai santykiai pagerėjo. Bet atsirado naujas LRS Pirmininkas ir santykiai vėl pablogėjo, o gal lenkai suprato, kas yra kas.