Gali būti, kad visiškai neverta kalbėti apie įvairiausius ženklus, rodančius, kaip iki šiol aktyviai veikia prieš 88 metus lapkričio 8-ąją Lietuvoje, Kaune, gimusio pasaulinės šlovės keistuolio, galutinai sutriuškinusio kanoninio meno tvirtovę, Jurgio Mačiūno dvasia, nes „visi viską apie jį jau žino“. Tačiau toji nenuorama vienoje ar kitoje vietoje dar vis pakursto nuveikti kokią keistenybę, tarsi galingą burtažodį kartojant kadaise iš menininko burnos išsiveržusį lotyniškąjį Fluxus, ataidintį „fiat lux et facta est lux“ – vieną pasaulio tvėrimo aktų, atskyrusį tamsą nuo šviesos. Tik Kūrėjas nepasakė, kad Jis yra toji šviesa, o štai Mačiūnas buvo ne tik idėjos sumanytojas, jos „generatorius“ bei mato vienetas, nes niekas kitas negalėjo nuspręsti, koks mąstymas, veiksmas ar pavidalas atitinka jo reikalavimus – Jurgis tapo pačiu Fluxus. Kaip žodis kūnu, taip ir visos šio termino reikšmės – tekėjimas, srautas, kaita, skystumas, nepastovumas, trumpalaikiškumas, trapumas, viduriavimas etc. – virto gyvastimi, iš esmės keičiančia santykį su tuo, kas tvaru, aišku, stabilu, kieta, nepajudinama, ilgalaikiška. Regis, tokiomis antonimų poromis galima nusakyti Rytų ir Vakarų filosofines paradigmas, tad orientalistas, dar tiksliau – dzeno pasekėjas ir japonistas Jurgis Mačiūnas neabejotinai statytinas į vieną gretą su tais, kuriems rytietiškojo pasaulėvaizdžio modelis buvo artimesnis. O bet tačiau, kaip sakytų lietuviai…

Šiuolaikinis žmogus retai apmąsto idėjų bei ideologijų kaitą, lėmusią daugybę jį kasdien supančių ir nebestebinančių reiškinių: nejaugi teberastume nežinančių, kas yra performansas, žemės ar kūno menas, niekam nepriklausantys ir neišliekantys objektai? Kitaip tariant, argi dar yra abejojančių, kad nuo profesinės klasikinio meno diktatūros atsiskyrę kūrybiniai judėjimai taip pat laikomi menu? Tačiau kam šiandieną rūpi postmodernizmo, nukirtusio griežtas ribas tarp įvairių meno rūšių, žanrų ir elementų, išsilukštenimas, kaip atsakas modernistiniam racionalumu grindžiamo tiesos pažinimo keliui, ir šios pokyčių bangos katalizatorius, Antrasis pasaulinis karas? Net jei svarbiausia – išsilaisvinimas, vis viena turėtų kilti esminiai klausimai– nuo ko ir ką kažkas laisvino?

Budistinį, o dar tiksliau – dzeniškąjį santykį su gyvenimu šios filosofinės mokyklos sekėjai išreiškia ne žodžiais, o pačia gyvensena. Tai sudėtinga ir vakariečio racionaliam protui dažnai neperprantama sistema, kurioje vienu svarbiausių aspektų reikėtų laikyti „neužkliuvimą“ už nieko, kas galėtų tave pririšti prie minties, daikto, žmogaus. Galbūt kaip vaizdingiausia metafora tiktų vėjas – jis visada yra arba niekada nėra, prie visko prisiliečia, bet niekur nelieka, ir jam visiškai nerūpi, kas pasitaiko jo kelyje – vėjas nevertina. Kitaip tariant, tikras budistas vadovaujasi principu „sutikai Budą, užmušk Budą“, nes jei Buda yra kažkas kita, nei tavo paties būsena, kažkas atsieta nuo tavęs, virtę objektu, vadinasi, tai – iliuzija. Jurgis Mačiūnas, nors ir buvo labai arti dzeno, iš jo sėmėsi įkvėpimo, kad galėtų įgyvendinti savo Fluxus, vis tik išreiškė tai, ką ir visas postmodernusis judėjimas – nusivylimą ir netikėjimą ne tik sustabarėjusiomis sistemomis, pavyzdžiui, klasikiniu meno skirstymu į rūšis, žanrus, aukštąjį bei žemąjį, profesionalųjį ir mėgėjišką, bet ir socialiniais kanonais – kapitalizmo sukurta klasių priešprieša, rasizmu, individualizmu, profesionalizmu ir t. t. Taigi, išsakydamas savo požiūrį apie vartotojiškos visuomenės ydas, kalbėdamas apie antimerkantilinę meno sampratą, išreikšdamas savotiškas lygybės ir brolybės idėjas, jis kovojo prieš vyraujančią neteisybę. Tačiau dzeniškoji pasaulėžiūra nekovoja. Kaip tik dėl šios skirties Mačiūnas patenka į paradoksalią situaciją. Viena vertus, jis ne tik tiki savomis idėjomis – jomis gyvena, neatskirdamas kūrybos proceso nuo kasdienybės, kiekvieną veiksmą buityje paversdamas menu (tapdamas Fluxus), tačiau pažiūromis priartėja prie maištautojų, revoliucionierių, kurie dėl idėjos imasi radikalių veiksmų. Dar daugiau – norėdamas parodyti, kaip turėtų gyventi laisvas, jokių dogmų nevaržomas kūrybiškas žmogus, nematantis skirtumo tarp gatvės šlavėjo ir dailininko, baltaodžio ir juodaodžio, moters ir vyro, turtuolio ir vargšo, jis neabejotinai tampa kairiųjų pažiūrų ideologijos šalininku. O tai sukelia daugybę nepatogumų tiems, kurie norėtų Mačiūną matyti tam tikrose kategorijose – lietuvis, menininkas, pradininkas, įkūrėjas, kūrėjas… Bet tik ne socialistas, marksistas ar komunistas. Tokiose situacijose patvirtinami dzeno teiginiai, kad visi dalykai egzistuoja ir veikia vien mūsų galvose, o ne objektyvioje tikrovėje.

Be abejonės, tautinę savimeilę visada paglosto, jei šlovingos istorijos vandenyne sumirga viena kita pavardė, išduodanti žmogaus kilmę. Štai 2000 m. Niujorko „Whitney“ muziejuje vykusioje parodoje, pristačiusioje Amerikos šimtmečio meną ir kultūrą, figūravo ir dvi lietuviškos pavardės – Jurgis Mačiūnas bei Jonas Mekas. Tokiame kontekste parodyti kūrėjai tikrai turėtų būti kažkuo ypatingi, net labai reikšmingi. Tad jei koks lietuvis neturėtų kaip prisistatyti Valstijų piliečiams, ištaręs šiuos vardus neabejotinai gautų indulgenciją su prieskoniu „o, kokia tauta, kokie žmonės!“. Tačiau egzilio kontekste su pasauliu, o ne tautinėje mokykloje ar bažnyčioje gyvenęs Jurgis nebuvo savas, kaip ir jam buvo svetima siaurų pažiūrų kraujo brolių bendruomenė. Tai antrasis paradoksas. Būta ir trečiojo (be daugybės kitų) – Sovietų Lietuvos lietuviai buvo labai žingeidūs ir ištroškę bet kokių naujovių. Gyvendami socialistinėje sistemoje ir jos nekęsdami, į Mačiūną jie žiūrėjo kaip į laisvamanį, liberalių pažiūrų, taigi, vakarietišką žmogų ir jokiu būdu jo nesiejo su marksistine ideologija (nors tam buvo visos prielaidos). Žvelgiant iš uždaros, prievartinės sistemos pusės, tas keistuolis menininkas atrodė absoliučiai kitaip – laužantis sienas, jungiantis priešybes ir deklaruojantis laisvę. Todėl jau septintajame dešimtmetyje pradėta aktyviai domėtis ir Fluxus, ir Mačiūnu, ir meno žaidimo formomis – visa tai vienaip ar kitaip atsidengdavo pavienių asmenų ar grupių (anot rašytojo Romualdo Lankausko – „varganų Vilniaus snobų ir provincialų“) veikloje. Ir jau tikrai niekas negalėtų atsakyti, kaip viskas būtų susiklostę, jei Fluxus sąjūdžio sumanytojas būtų gyvas sulaukęs Sąjūdžio Lietuvoje. Ar būtų grįžęs kaip Jonas Mekas, prabilęs lietuviškai, tęsęs veiklą gimtinėje? Bet Jurgis savotiškai grįžo kartu su kitais išeiviais, skleidusiais apie jį žinią per menininkų akcijas ir pasisakymus, straipsnius spaudoje, laidas televizijoje, parodas, pastoviąsias ekspozicijas. Tai buvo devintasis dešimt­metis, aktyviausioji – priešsąjūdinė – jo fazė. Nacionalinio atgimimo ir tautinės valstybės (koks baisus paradoksas!) idėjų šalininkai (daugiausia meno sričių atstovai) žavėjosi Mačiūno veikla ir gyvenimu, kartas nuo karto savo kūriniais bei veiksmais sudrebindami sisteminės nomenklatūros pamatus.

Paradoksaliai keistų pokštų vyko ir tebevyksta visur Lietuvoje, kur tik ištariamas burtažodis Fluxus. 1999-aisiais tuometis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis ir jo pavaduotoja Eglė Komkaitė nuolat veikiantį objektą, pavadintą „Jurgio Mačiūno Fluxus kabinetu“, įkurdino labiausiai Jurgiui galėjusiame patikti rajone – Naujamiestyje tarp dviejų namų, kuriuose gimė ir augo meno reformatorius, t. y. Kauno paveikslų galerijoje. Bet reikalas tas, kad institucionalizuoti Mačiūną reiškia sugriauti visą jo idėjos esmę. Ir dzeno, ir Fluxus sampratose svarbiausia yra panaikinti dualizmą: ne „daryti“ meną ir vadovautis tam tikro profesinio statuso klišėmis, o būti menu ir mene, nes tik nuo tavęs priklauso, ar gali patirti tam tikrus estetinius jausmus, klausydamasis automobilių gausmo spūstyje, lietaus barbenimo į skardinius paviršius, stebėdamas ingredientų susimaišymą gaminant tešlą ir pan. Deja, iki šiol nerasta forma nei kaip pademonstruoti nors vieną dzeno koaną (pavyzdžiui, visiems puikiai žinomą klausimą „Kaip skamba vieno delno pliaukštelėjimas?“), nei kaip pristatyti tokį meną, kuris stengėsi išeiti iš parodų, muzikos salių, teatro scenų, snobinės aplinkos, apibrėžimų, vertinimų, pirkimų-pardavimų etc.

2000 m. viename Gedimino ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje stovinčio namo, kuriame tuo metu buvo įsikūrusi „Nemuno“ redakcija, langų pasirodė Mačiūnas ir mojavo praeiviams ranka. Šiame menininko vaikystės bute fluxišką akciją surengė jo jaunystės draugas emigracijoje Jurgis Janavičius, pagaminęs žmogaus ūgio maketą ir priklijavęs išdidintą Jurgio nuotrauką. Pasklidus kalboms, kad miestiečiai tikrai matė gyvą Mačiūną, atsivėrė toji Fluxus žaismė, kurią mažai kam teko suprasti ir įgyvendinti, nes mėgdžiojimo daug, o tikrumo maža. Tiesa, kauniečiai, „Post Ars“ grupės nariai, nežinoję ir netyrinėję Fluxus, dar nepriklausomybės pradžioje organizuodavo įvairiausių performansų ir gal net vieninteliai Lietuvoje kūrė jam tapačiomis dvasios vibracijomis.

2017 m. dailininkas Naglis Rytis Baltušnikas trišalėje sankryžoje, jungiančioje Vytauto prospektą, K. Donelaičio ir Parodos gatves, inicijavo Jurgio Mačiūno aikštės įkūrimą. Tam reikėjo ir miesto valdžios pritarimo, ir kelininkų sutikimo, ir darbų labai jau pavojingoje gyvybei vietoje organizavimo. Ši trikampė aikštė – nė iš vienos pusės pėstiesiems neprieinama, nes ją įrėmina trys nepaprastai intensyvaus eismo gatvės. Jos centre nupiešta acteko galva – Fluxus judėjimo simbolis (niekaip neapžiūrima stovint ant šaligatvio) ir įsmeigtas stulpas su aikštės pavadinimu ant dviejų lentelių – J. Mačiūno a. bei G. Maciunas Sq. Kaip šis objektas atrodo, geriausia būtų pamatyti iš viršaus, pavyzdžiui, nuo namo Parodos g. 1 stogo, kuriame ir gimė žymusis kaunietis. Ar kas protestavo prieš tokią nepanaudojamą, neapžiūrimą atminimo vietą? Ne, Fluxus kauniečiams nėra ateivių laivas. Tačiau vėl ir vėl kyla klausimas, ar įpaminklinimas tikrai yra tai, ko būtų norėjęs Mačiūnas?