Jáchymas Topolis 2019 m. Leipcigo knygų mugėje. Amrei-Marie nuotrauka, publikuojama pagal CC 4.0 licenciją
Kalbino Mojca Pišek

Jáchym Topol: „Aš esu Vidurio Europos žmogus“

(Interviu su rašytoju Vilenicos literatūros festivalio apdovanojimo įteikimo proga)

Ką jums reiškia toks pripažinimas?

Esu labai patenkintas, bet drauge ir šiek tiek sutrikęs. Nežinau, ką pasakyti. Nesitikėjau. Tačiau premiją gavau pačiu laiku, nes jau buvau pradėjęs baimintis, kad nepajėgsiu užbaigti knygos, kurią kaip tik rašau. Tris mėnesius kūriau kaime, o dabar teko tą ramią aplinką palikti ir atvykti atsiimti prizo. Viliuosi, kad šis įvertinimas, ši finansinė injekcija ir žiuri man parodytas pasitikėjimas bus paspirtis užbaigti darbą. Šiuo metu viskas rutuliojasi puikiai.

Koks kuklumas…

Prisipažįstu, kartais mažumėlę susigėstu.

Kodėl?

Nes gaudamas šį apdovanojimą norėčiau būti geresnis. Norėčiau rašyti geresnes knygas. Vilenicos premija išties nuostabi. Ją yra pelnę puikūs autoriai. Tarkime, geras mano bičiulis iš Lenkijos Andrzejus Stasiukas. Pirma mano reakcija buvo lengva panika. O paskui sau pasakiau – ne, aš nesijaudinsiu, tai yra atsakomybė žmonių, kurie skyrė man tokį įvertinimą. Aš viso labo parašiau knygas. O tada manęs pradeda klausinėti dalykų, kurių dabar klausiate jūs, ir aš neišmanau, ką atsakyti.

Šiuo požiūriu iš esmės nesiskiriate nuo kitų šiuolaikinių autorių – daugelis nemėgsta klegesio, lydinčio kūrybinį literatūros procesą, bet dažniausiai įsitraukia į jį grynai dėl finansinių priežasčių ar norėdami įtvirtinti savo statusą.

Štai todėl į tokius kvietimus sudalyvauti literatūros festivalyje visada žiūriu kaip į apdovanojimų dalytojų atsakomybę. Jei gebi kasdien po daug valandų sėdėti ramybėje ir rašyti, dar nereiškia, kad esi mokslininkas ar politikas, gebantis kalbėtis apie savo darbą. Pastaraisiais metais apskritai kaip kviestinis svečias nedalyvavau literatūriniuose renginiuose, vien rašiau. Ir todėl ypač džiugu atsidurti Vilenicoje. O savo knygų nemoku aiškinti, viskas glūdi jose, kiekvienas pats gali įsitikinti, apie ką ten kalbama.

Kažkur esate pasakęs, kad Vilenicos apdovanojimas yra Vidurio Europos rašytojų Nobelio premija. Ką jums reiškia Vidurio Europos konceptas? Daugelis mano, kad ji išvis neegzistuoja.

Žinoma, kad egzistuoja. Aš esu Vidurio Europos žmogus. Vidurio Europą sukūrė tokie svarbūs ir įtakingi rašytojai kaip Milanas Kundera, Václavas Havelas, Czesławas Miłoszas ir György’is Konrádas. Tai buvo didžiosios sovietų imperijos laikais. Ir tie žmonės, tie disidentai yra mano dvasiniai tėvai. Vidurio Europą jie sukūrė kaip opoziciją, kaip kažką kitoniška nei sovietinis pasaulis, norėdami jam parodyti, kad nesame Rytų Europa. Daugeliui kito pasaulio žmonių Rytų Europa vis dar reiškia visa, kas kitados priklausė Sovietų Sąjungai.

Taigi, kur tas didis turinio skirtumas tarp Vidurio ir Rytų Europos?

Skiriasi mūsų tradicijos ir mes nesutinkame su komunizmu. Tai Vidurio Europos intelektualų projektas, kurie, užuot postringavę apie Leniną, verčiau šnekasi apie Kafką. Rytų Europa vis dar reiškia šį tą itin keista, o ypač dabar, kai Rusijoje, t. y. Ukrainoje, – vėl karas. Prieš penkerius metus esu kalbėjęs, kad Rusijos agresija yra praeitis, bet štai ji ir vėl tapo aktualija. Viskas rutuliojasi labai sparčiai. Mano draugas, ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruhovyčius sako, kad be Rusijos nėra Rytų Europos. Bet Rytų Europa apskritai neegzistuoja, nes niekas nenori būti Rytų Europos žmogumi. Jeigu atsidūrę Prahoje ieškosite rytų europiečių, jums pasakys: ne, ne čia, jums reikia į Slovakiją. Slovakai taip pat paaiškins, kad jie puoselėja gilią demokratijos tradiciją ir stiprią tautinę kultūrą – keliaukit į Lenkiją. Tas pats ir Lenkijoj: ne, mes turime ilgą savo literatūros tradiciją, važiuokit į Ukrainą. Bet ir ukrainiečiai didžiuojasi savo šviesuomenės tradicija ir patars jums vykti į Rytus, į Rusiją. Tačiau ten taip pat niekas nepriima rytų europiečio tapatybės; šitaip užsisklendžia užburtas Rytų Europos paieškų ratas. Vaikystėje skaičiau istorijas apie keliones į Pietų Ameriką, pas indėnus. Buvo ieškoma kanibalų. Kiekviena gentis nukreipdavo keliautojus į kaimyninę gentį. Tai – pasaka be galo. Niekas nenori būti kanibalu.

Vis dėlto kova prieš komunizmą slovėnų taip stipriai nesuvienijo, na, greičiausiai jis nebuvo toks rūstus kaip pas jus, ir dabar tai puikiai atspindi jų nostalgija aniems laikams.

Žinoma, kad nostalgijos esama ir pas mus, nes tada alus buvo pigus, o gyvenimas – ne toks sunkus. Bet galbūt Rusijos baimė vėl nepaprastai išaugo, nes toji nostalgija nyksta. Ji galėjo būti stipri tol, kol vėl neatsirado rusiškų tankų grėsmė. Labai gerai juos prisimenu iš vaikystės, iš 1968-ųjų. Manau, tikrų komunistų Čekijoje nėra. Keistuolių stalinistų aptiksime visur, bet gausaus komunistinio judėjimo – ne.

Tačiau žmonės ilgisi ne tik pigaus alaus ir paprastesnio gyvenimo. Jie trokšta socialinės teisybės bei lygybės, kurias simbolizuoja tie laikai. Iš čia kyla minėtoji nostalgija.

Kai kurie ilgisi saugaus prieglobsčio idėjos. Idėjos, kad bet kuriuo metu gali išvykti į Vokietiją, Prancūziją ar Didžiąją Britaniją ir ten baigti savo dienas rojuje. Dabar to nėra. Dabar nebėra vietos, kur būtų galima pabėgti. Gyvenimas visada geresnis, kai gyveni su mintimi, jog kažkur kitur jis gali dar pagerėti. Tačiau niekas tuo nebetiki. Niekur gyvenimas nebėra geresnis.

Apie tai galėtume pasakyti: komunizmas visur savaip žlugo, o kapitalizmui niekur deramai nepasisekė.

Komunizme, tiksliau, socializme gyvenau iki 25-erių. Be to, šalyje, apjuostoje geležine uždanga. Jūsų valstybėje [Slovėnijoje – red. past.] klostėsi kiek kitaip. Jūs galėjote keliauti. O mes – ne. Mes tikėjome, kad, kritus geležinei uždangai, ateis rojus.

Ir neatėjo. Kas atsitiko tada? Ar čekai patenkinti tuo, kaip jiems nusisekė pereinamasis laikotarpis?

Šiuo metu Čekijoje kilusi isterija, visų pirma, dėl migrantų. Bet aš manau, kad bendrai esame nelaimingi, nes turime prezidentą Milošą Zemaną, kurio daugelis gėdijamės. Dabar jis – vienintelis vakarietiškos valstybės vadovas, kuris pagerbė Kiniją, atvykdamas oficialaus vizito į paradą, taip pat bičiuliaujasi su Vladimiru Putinu. Po V. Havelo neturėjome nė vieno gero prezidento, šiame poste atsiduria vien keistos personos.

Vadinasi, vis dėlto – šioks toks ilgesys, galbūt troškimas, kad grįžtų didelių vilčių metai?

Manding, daugelis čekų jaučiame nostalgiją dešimtajam dešimtmečiui.

Kodėl?

Kai krito geležinė uždanga, viskas atrodė nauja, sklidina spalvų, atsivėrė aibė galimybių, bet vis dar galėjai pasprukti į kokį nors geresnį pasaulio kampelį. Dabar tuo niekas nebetiki.

Žymos: