Ši scenarijaus versija pasakoja apie Gluosnio anūką, taip pat Andrių, kuris Lietuvoje bando kurti filmą apie „Lietūkio“ žudynes. Režisierius archyvuose randa užuominų, kad jose galėjo dalyvauti ir jo senelis, po karo pasitraukęs į JAV. Jis konsultuojasi su psichoterapeutu dėl nuolat persekiojančių įvykių, kurie A. Škėmos „Izaoke“ neapleido ir vyresniojo Gluosnio – vaidenasi nepažįstamasis (Izaokas), kankina prisiminimai ir vizijos apie prarastąją mylimąją.

Siūlomoje scenoje anūkas Andrius Gluosnis, ieškodamas lėšų kuriamam filmui, pristato jį galimiems finansuotojams. Nors visiškai analogiškos vietos A. Škėmos „Izaoke“, savaime suprantama, nėra, tačiau rašydami šią sceną buvome inspiruoti apysakos epizodo, kuriame Gluosnis skaito literatūrą ir suvokia, kad jo buvusi mylimoji jau yra panašiai skaičiusi kūrinius viešai, taigi ji tariamai „pavogė“ jo skaitymo manierą. Šioje mūsų scenarijaus versijoje anūkas Andrius pristato savo sumanymą, bet sužino, kad tokį patį jau buvo pristačiusi jo mylimoji. Vis dėlto ši scena peržengia jųdviejų santykių peripetijų lauką ir atskleidžia visą grandinę kliūčių, su kuriomis susiduria režisierius Andrius, statydamas filmą apie „Lietūkio“ žudynes.

(Nerealizuota trečioji scenarijaus versija. Ištrauka)

ANDRIUS. Naujausiose versijose vis daugiau kraujo.
PSICHOTERAPEUTAS. Beprasmis kraujas, be jokios laisvės, be jokio terapinio efekto. O kodėl nepabandžius leisti, kad Izaokas surašytų vaidmenį tau?

Kurį laiką ragelyje tvyro tyla. Tada pasigirsta Andriaus riksmas kažkur į tolumą.

ANDRIUS. Kaja, Kaja!

Psichoterapeutas nėra tikras, kad Andrius klausėsi jo paskutinių žodžių ir, laukdamas atsako, ima vėl tyrinėti natas.

INVESTUOTOJŲ BIURAS. VAKARAS.

Už stiklo sienos prie ovalo formos stalo sėdi Andrius, kitoje stalo pusėje keletas kostiumuotų vyrų ir Julė. Ekrane demonstruojami „Lietūkio“ žudynių kronikos vaizdai, taip pat jau matyti dokumentiniai kadrai.

Kalbėdamas Andrius rūko ir energingai gestikuliuoja, kartais atsigręždamas į ekrano pusę. Susirinkusieji klausosi įdėmiai, o vienas jų — BIURO GRUPĖS VADOVAS, 64 metų pliktelėjęs vyriškis – retkarčiais įsiterpia kažko perklausdamas.

Viena biuro darbuotojų priartėja koridoriumi, atidaro stiklines kabineto duris ir įeina į vidų. Kamera – paskui ją. Įėjusioji padeda priešais vadovą ant stalo segtuvą. Vadovas pradeda jį sklaidyti.

ANDRIUS. Izaokas išsprendžia ne tik Abelio ir Kaino, bet ir Jėzaus Kristaus, o taip pat muitininko, su kuriuo draugavo Jėzus, temą. Vadinasi, Abraomas, Izaokas, Abelis, Kainas, Jėzus, mūsų laikų žmogus – visi susipina į vieną grandinę.

Andriui baigus kalbėti, visi žvelgia į grupės vadovą. Šis prisidega cigarilę ir giliai įtraukia.

BIURO GRUPĖS VADOVAS. Sumanymas unikalus, savitas, bet… Atsimenate Cocteau filmą, kuriame Orfėjas užsidaro automobilyje, ten per radiją klausosi poezijos, ją užsirašo ir skelbia kaip savo? Jį užgriūva šlovė. Deja, gana greit tampa aišku, kad ši poezija – ne Orfėjo, o neseniai nužudyto poeto.
Nežinau, kokią stotį klausote…