Vieno paveikslo „Laiškai iš praeities“ vienos dienos paroda ir jos pristatymo avangardinis performansas M. K. Čiurlionio namuose 2020 m. sausio 3 d. Dalyviai: Vytautas Labutis, Rokas Zubovas, Artūras Šlipas-Šlipavičius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Artūrą Šlipavičių-Šlipą kalbino Alfredas Kukaitis

IVTKYGYG PAGAL ŠLIPĄ

Žinia, Artūras Šlipavičius-Šlipas – ne vien Lietuvoje pripažintas menininkas, gyvasis avangardo įsikūnijimas, kuriam jau daug dešimtmečių menas tebėra būdas „pirštu rodyti, kur ir kaip mes visi gyvename“. Šį kartą Šlipą kalbinu kaip alternatyviosios muzikos grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ (toliau – IVTKYGYG) įkūrėją bei lyderį.

Pradėkime gerąja žinia, kurią gausūs Tavo ir grupės gerbėjai lai išgirsta iš pirmų lūpų.

Pernai pasirašiau sutartį su labai garsia britų leidykla „Strut Records“. Buvo atvykę į Vilnių, klausėsi IVTKYGYG koncertų. Viską filmavo. Išleidžia 1987–1995 m. IVTKYGYG antologijos „bigsetą“, kurį sudarys 5 vinilai, 2 DVD ir 2 CD albumai. Rudenį – Vilnius, Berlynas ir Londonas. Londone koncertas vyks tuo metu ir toje erdvėje, kur rengiamas garsusis Londono avangardinio džiazo festivalis.

Turbūt galima teigti, kad Tavo kelias į muziką prasidėjo Šiauliuose (kur tuo metu studijavai), Virgio Stakėno įkurtoje dainuojamosios poezijos studijoje. Vėliau buvo (ir tebėra) Rudamina – ten muzikos mokytoju dirbo garsusis saksofonininkas Vytautas Labutis, su kuriuo iki šiol vaisingai bendradarbiaujate. Dar artimai bendravote su prieš 15 metų mirusiu kino režisieriumi Artūru Barysu-Baru. Kartu ir įkūrėte grupę. Ar be viso to galėjo gimti IVTKYGYG?

Kai neįstojau į tapybą ir išvykau į Šiaulius, jau turėjau labai labai labai didelį muzikos bagažą. Prieš tai pozavau aktams Dailės institute – taip užsidirbau pirmus pinigėlius, už kuriuos nusipirkau Franko Zappos kasetę, kainavusią (verkti noriu) labai daug. Taigi, tą vietą, kur Šiauliuose gyvenau, visi ėmė vadinti „Kinija“. Nes kartą prisigėręs iškėliau Kinijos vėliavą… ir leidau avangardinę muziką. Turėjau labai daug jos įrašų: Fredas Frithas (mano kumyras), „The Residents“ ir kt. Šiauliečiai sueidavo šniūrais, ištįsusiais veidais klausydavosi muzikos bei mano pasakojimų.

Na, o dar besimokydamas 4 kurse pasikviečiau Artūrą į Šiaulius. Jis rodė savo filmus. Tada tai buvo vienas didžiausių kultūrinių renginių, kada nors galėjusių įvykti Šiaulių miestelyje. Po to komjaunimo sekretorius ir KGB mane bei mano tėvuką tampė… Kas leido pasikviesti A. Barysą, organizuoti ir rodyti filmus be Komjaunimo žinios? Po instituto, kai susitikau su būsimuoju maestro V. Labučiu, kuris kaip ir aš sukosi nuo karinės tarnybos, jau turėjau savo požiūrį ir norėjau rašyti ne balades ir dainas, o didelės apimties muzikines kompozicijas. Todėl, baigęs mokslus Šiauliuose, po pasirodymo Kaune, kur kartu su Vytautu Kernagiu atlikau 5 savo kūrinius ir visą didžiulį koncertą pradėjau ispaniška improvizacija, nusprendžiau nebekoncertuoti su Virgiu Stakėnu ir nebekurti baladžių. Taigi sumaniau IVTKYGYG. Turėdamas 2 metų kūrybinio dueto su V. Labučiu patirtį jau žinojau, kas yra kolektyvinis darbas ir kūryba. Vienareikšmiškai supratau, kad muziką turi atlikti profesionalai, o ne vien mėgėjai. Todėl dviejų menininkų – manęs ir Baro – buvo per akis. Ieškojau kažko netikėto ir netradicinio…

Ar prisimeni akimirką, kai idėja susiburti virto realybe? Kaip atrodė pradžių pradžia? Ar jau tuomet buvo gyva Tavoji sinkretinio garsų teatro vizija?

Viską prisimenu. A. Barysas buvo mano brolio ir mano jaunystės draugas. Su Barysais bičiuliavosi ir kartu leisdavo laiką mūsų tėvai. Aš beveik dvejus metus Barą skatinau kurti avangardinio meno grupę, kurioje rodysime Artūro filmus ir akomponuosime jiems. Tuo pačiu metu scenoje kursime hepeningus ir performansus, netikėtus futuristinius muzikinio veiksmo projektus. Kai po ilgo triūso atidariau pirmą avangardinės-futuristinės tapybos ir muzikos parodą Vilniuje, A. Barysas gavo parpalą ir su buteliu vodkos atlėkė pas mane. Zakuskei mano žmona Ara iškepė blynų ir mes įkūrėme IVTKYGYG. Pradėjau groti, o Baras atbulai skaitė uzbekų poeto eilėraščius. Taigi, jis įšoko tiesiai į mano svajonių meno laivą. Tai buvo Vilniaus rajonas Rudamina.

Žymos: