Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Išpažintis

(Ištrauka iš rašomo romano „Katės neturi skėčių“)

Apsisprendusi, galutinai nutarusi, ką turės daryti, Ieva prisipylė pilną automobilio baką degalų ir išvairavo į Kretulėnų plentą.
Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Per žemę visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes, citrinų geltoniu apibėręs klevus, o ievas nukrėtęs tirštu žiedų rūgpieniu. Obelys, rūpestingai nubaltintais kamienais, taip pat jau nekantravo žydėti. Po pavasariška jų laja laužėsi iš dirvos geltoni narcizai, melsvos neužmirštuolės ir ankstyvosios skaisčiai raudonos tulpės. Kur ne kur prie sodybų rožine liepsna degė gudobelės.
Automobilių – vos vienas kitas. Ieva beveik visą kelią važiavo maksimaliu leistinu greičiu. Iki Kretulėnų atlėkė per valandą. Palikusi folksvageną stovėjimo aikštelėje prie turgaus, atsisėdo ant pilkai dažyto suolelio. Jautėsi vieniša ir pavargusi, tarytum atstumą nuo namų iki miesto būtų ne skriste skridusi, o ėjusi pėsčia. Galop ėmė maigyti telefono aparato mygtukus. Svečių namai „Jazminas“? Taip, vieną lovą dviviečiame kambaryje turime…
Ieva privažiavo prie kuklaus pastato Žemaičių gatvėje. Ko norėti – tik dvi žvaigždutės?!
Juodbruva administratorė palydėjo viešnią į mansardą. Kambarys nedidukas, langais į vakarus. Ieva numetė kelionės krepšį ant lovos, į kurią mostelėjo darbuotoja.
Kas miega antrojoje? Deja, paklausti nespėjo. Viešbučio tarnautoja jau kaukšėjo įvijais laiptais žemyn. Ieva apsidairė. Antroji lova atrodė neliesta. Ir spintoje žmogaus nė ženklo, ir duše… Matyt, vieta iš anksto užsakyta, tačiau kaimynė dar neatvykusi.
Nusipraususi ir darsyk šiandien išsivaliusi dantis, Ieva žvilgtelėjo į veidrodį. Liūdnas, apsiblausęs, beveik svetimas žvilgsnis. Pavargusi oda. Patinę vokai. Tyliai švilptelėjo pati sau ir numojo ranka – juk ne į teatrą susiruošė. Tą paliudijo ir varpai, ką tik padūkę skambėti ir išbaidę aukštuose šventoriaus klevuose sutūpusias kuosas, nors gal ir varnas. Ieva užrakino kambario duris, nusileido žemyn, ištiesė raktą budėtojai ir pasuko Dievo namų link. Pavasaris ir vėl visa jėga sualsavo jai į veidą, į papurusius plaukus, į suknelės skvernus.
Jau po pamaldų, kai visa bažnyčia sušnaro eiti Komunijos, Ieva nutykino į kairę ir suklupo prie grotelių. Klausykloje vis dar sėdėjo vienas kunigų, vienuolis pranciškonas. Pagarbinusi Viešpatį, moteris pasisakė norėsianti atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Vienuolis paklausė, ar ji tikrai nusiteikusi šnekėti daug ir ilgai, o po to pasiūlė luktelėti palaiminimo ir eiti su juo – svečių kambaryje abiem būsią patogiau.
Ieva parymojo prie kolonos, sulaukė, kol dvasiškis, užvėręs klausyklos dureles, susigretins su ja, ir tykiai nusekė iš paskos, nors kojos pynėsi, o galva svaigo. Taip svaigsta visai ne apgirtusi, o blaivi, tačiau labai iškankinta galva.
Nuodėmklausys moters neskubino. Pasisakė esąs brolis Justinas. Paklausė ir josios vardo.
– Krikštyta Ieva, bet man mielesnis kitas, kurį gavau per sutvirtinimą – Beata.
– Tai kas gi nutiko, Ieva Beata, kad esate čia?
– Pastaruoju metu sapnuoju labai keistą sapną, – prabilo ji galų gale. Puikiai suvokė šnekanti nei šį, nei tą.
– Sapnuoti – jokia nuodėmė, vaikeli. Savo sapnų mes negalime kontroliuoti.
Tasai „vaikeli“ iš lūpų dar jauno vienuolio, kuris amžiumi tiko į sūnus, Ievos nė kiek nesutrikdė. „Vakaali“ – dažnas žodis žemaičių lūpose, mažam dideliam tariamas.
– Bet kartais sapnai labai vargina, – krunkštelėjo.
– Aš labai įdėmiai klausau.
– Tai kažkoks absurdas… Viena vertus, viskas labai tikroviška…
– O kita vertus?
– Na, kad nebūtų taip baisu… Aš kas naktį sapnuoju vis tą patį… Tarytum gavau ypatingą užduotį… Esu, neva, kažkokios draugijos, neva, judėjimo aktyvistė… Mano užduotis – deportuoti mūsų Seimą ir Vyriausybę… į Kiniją.
– Kaip įdomu!
– Aš juos vilioju kvailiausiais pažadais – vis po vieną, po vieną! – ir jie manimi tiki.