Viena svarbiausių senojo Homo sapiens pasaulio kolonų, ant kurios laikėsi didžioji dalis gyvenimo, buvo atmintis. Ir tai suprantama. Kelias be kelrodžių, įgūdžiai be vadovėlių, apeigos be instrukcijų. Išgyventi galėdavai tik įsidėmėjęs, gerai viską susidėjęs galvon – ir senelių, ir tėvų, ir asmeninę patirtį. Net tada, kai atsirado rašytiniai veikalai, jais naudotis galėjo toli gražu ne kiekvienas, o ir galėjusieji savo žinias perduodavo pačiu patikimiausiu ir geriausiai mokinį ar klausytoją pasiekiančiu būdu – iš lūpų į ausis, mums geriau žinomu kaip iš lūpų į lūpas. Šiuolaikinėje XXI a. rinkodaroje tai pats efektyviausias reklamos metodas, ypač ištobulintas vadinamųjų influencerių. Iš tiesų šis frazeologizmas nusako proceso ratą, kuris nesiliauja sukęsis – mokytojas perduoda žinią mokiniui, šis ją įsimena žodis žodin, o vėliau, jei tampa mokytoju pats, vėl tęsia estafetę. Tačiau ne tik vieną ar kelis auklėtinius galima paveikti kalbant – kad sujaudintum masę žmonių, reikalingas gebėjimas valdyti žodį. Taip radosi oratorystės menas ir sprangi kasdienė jo duona, nes tekdavo atmintinai „iškalti“, na, kokius 700 eilučių gražaus teksto.

Senovės Romos oratorius tikrai neužsiiminėjo niekais. Pirma, jis „nekaldavo“ mums įprasta šio žodžio prasme. Antra, nesėdėdavo nuobodžiame darbo kabinete prie stalo. Tam, kad geriau įsimintų tekstą, oratorius lavino atmintį. Ir tai darė be galo įdomiu būdu. Žinoma, turėtume prisiminti (paradoksalu!), kad antikos žmonės atmintį laikė erdvine realybe. Vadinasi, reikėjo erdvės. Vaikščiodamas po pasirinktą vietą, sakykim, kokį gražų marmuro statinį, kalbėjimo meno žinovas stengdavosi įsidėmėti kiekvieną detalę, kurią pastebėdavo kas žingsnį: spalvos pokytį, įtrūkį grindyse, ornamentą ant kolonos, laiptelio nugludintą įdubą, rausvą inkliuzą baltame akmenyje… Taigi, žingsniuodamas po menę, jis prie kiekvienos detalės „pririšdavo“ po vieną eilutę. Atėjus kalbos sakymo viešumoje momentui, oratorius paspausdavo vaizduotę įjungiantį mygtuką ir atsidurdavo jam iki smulkmenų pažįstamoje erdvėje, iš kurios „pažingsniui“ susirinkdavo visus reikalingus žodžius. Tokios erdvės vadinamos atminties saugyklomis.

Normalus žmogus supranta, kokia svarbi yra atmintis ir jos išsaugojimas. Todėl mūsų gyvenime daugybė saugyklų, kuriose gyvena detalės, padedančios atstatyti rišlų tekstą apie mums rūpimus dalykus. Bibliotekos, archyvai, muziejai, istoriniai pastatai ir… virtualioji tikrovė. Tiesą sakant, reikalingus dėlionės gabaliukus randame ne tik tarp buitinių, religinių ar karo artefaktų, juos galime ištraukti iš meno kūrinių, sapnų, vizijų. Kaip kiekvienos tautos kalboje užšifruoti šviesmečiai informacijos, taip kiekvieno žmogaus galvoje yra po sandėliuką su užvakuota asmenine patirtimi ir užkonservuota kolektyvine atmintimi.

Galvos, kambario, namo, sodo, kaimo, miesto, valstybės, pasaulio erdvė – tai sąryšių ir sąskambių kosmosas. Jame išgyventi gali tik eidamas kūlgrindomis, o jos buvo dedamos per amžių amžius. Ir nors kiekviena nauja karta mėgina nutiesti kelią ore, greitai susipranta, kad visgi reikalingos atramos. Jos gali būti suręstos iš akmenų, medžių ar žodžių – visai nesvarbu, nes akmenyje yra rievės, medyje yra rievės, žodyje yra rievės. Visos jos saugo neišmatuojamos vertės tekstą „Išlikimo vadovas“. Todėl ir kūju antikinę skulptūrą daužantis religinis fanatas, ir sengires pjaunantis siaurakaktis funkcionierius, ir grindinį trinkelėmis keičiantis auksadantis milijonierius, ir ne menininką, o pirotechniką finansuojantis sklaidos sektoriaus verslininkas yra tik Homo sapiens priešaušryje pasiklydę primatai, nesugebantys įsirengti net ir mažiausio sandėliuko nors vienam gyvybiškai svarbiam atsargų stik­lainiui pasidėti.