Medžiagos išrenkamos jų pernaudojimui. „Rotor“ nuotrauka
Architektų biuras „Rotor“: Arne Vande Capelle, Lionel Billiet, Lionel Devlieger, Maarten Gielen

Išlaisvinant modernistinį paveldą. Brouckère’o dangoraižio Briuselyje rekonstrukcijos atvejis

Mes visuomet skirstėme elementus pagal jų priklausomybę skirtingiems laik­mečiams. Tačiau pats skirstymas sukuria laikmečius, o ne laikmečiai padiktuoja, kaip bus skirstoma.
Bruno Latour „Mes niekada nebuvome modernūs“

1.
„Philips“ (dabar žinomas kaip Brouckère’o) dangoraižis buvo pastatytas 7-ajame dešimtmetyje, vykstant radikaliems visuomeniniams ir ekonominiams pokyčiams. Urbanistinė aplinka Briuselyje itin išraiškingai įkūnija kintančias meto idėjas ir vyraujančias normas. Miesto audinyje liko gilūs pėdsakai, kuriuos nuo to laiko išsamiai aprašė daugybė autorių. Galime aiškiai matyti, kad pokyčiai palietė ne tik statybos industriją, bet ir visą materialiąją ekonomiką. Metinis benzino sunaudojimo augimas niekada nebuvo toks spartus kaip 1960–1970 m., kai per dešimtmetį padvigubėjo. Būdai, kuriais produktai – tarp jų ir pastatai – buvo kuriami, visiškai pasikeitė. Išaugo betono paklausa. Statybinių medžiagų gamyba tapo vis labiau industrializuota, o tai ilgainiui lėmė tūkstančių mažų kompanijų ir amatininkų bankrotą. Būtent 7-ajame dešimtmetyje „iki baltumo įkaitusi modernybė“ veržėsi pirmyn tarsi neišvengiama fronto linija daugybėje skirtingų visuomenės sričių.

Bet modernybė tuo pat metu ieškojo naujų formų. Tai buvo estetinių eksperimentų metas, davęs postūmį ir išlaisvinęs visą dizainerių bei verslo kūrėjų kartą. Modernybė prisidėjo prie gyvenimo sąlygų gerinimo Briuselyje ir visoje Europoje, taip pat lėmė patogesnę profesinę aplinką, panaikindama (arba perkeldama) sunkiausius ir purviniausius darbus.

Šiandien Briuselis išgyvena išlikusių modernistinių pastatų rekonstrukcijos bangą. Pradedant 10-uoju dešimtmečiu, nemaža dalis šių, dažniausiai visuomeninių, objektų patyrė vienokią ar kitokią transformaciją. Paprastai tai buvo daroma atnaujinant fasadus ir bendrą statinio išvaizdą – interjerą bei eksterjerą – be jokio ryšio su pirminiu sumanymu. Midi, Finansų, Astro dangoraižiai – visi buvo pakeisti atsikratant jų autentiško medžiagiškumo, siekiant sutapatinti juos su kitais pastatais, iškilusiais praėjusio amžiaus pabaigoje. Nors struktūra ir išlaikyta, apdailos medžiagų pasirinkimas dažniausiai būdavo motyvuotas noro suteikti statiniui naują „odą“, švelnų ir nepavojingą paviršių. Tarsi 7-asis dešimtmetis, jau tapęs nemenka kolektyvine trauma, niekada nebūtų įvykęs. Panaikindamas autentišką medžiagiškumą, Briuselis mėgino paslėpti šių dangoraižių spinduliuojamą labai stiprų politinį bei ideologinį krūvį: tikėjimą technologinio augimo ir mokslinio racionalizmo vedinais visuomenės progresu ir emancipacija. Šie nauji apvalkalai tiesiog konstatavo faktą, kad „pastatai buvo perdaryti iš naujo“. Modernybė tebebuvo kontekstas, kuriame šie statiniai buvo vystomi (ir išlieka kontekstas, kuriame gyvename iki šios dienos), bet 10-ajame dešimtmetyje ji neteko savo dominuojančios avangardinės estetikos pozicijos. Už jos slypėjęs ideologinis projektas mirė. Miglotai apeliuodama į korporacinį postmodernizmą, rekonstrukcijos nihilizmo ideologija atsidūrė akistatoje su modernybės progreso ideologija.

2.
Nuo 2019-ųjų Brouckère’o dangoraižis yra pirmas transformacijų eilėje. Tačiau nutildyti šį milžiną, išraiškingai pasakojantį apie jį pagimdžiusį laikmetį, ne taip lengva. Pačioje miesto centro širdyje, Anšpacho (Anspach) bulvare, dunksantis dangoraižis mums primena 7-ojo dešimtmečio urbanistinę ideologiją. Pastato cokolis (jį sudaro pirmi trys statinio aukštai) tokio pat aukščio, kaip ir šiauriniame Briuselyje stovinčių į jį panašių WTC (Pasaulio prekybos centro) dangoraižių platformos, kurios yra žymiojo Briuselio „Manhatano projekto“ dalis. Jų pjedestalai – gigantiškų urbanistinio planavimo, siekusio susieti miesto šiaurinę dalį su jo centru, užmojų liekanos. Dangoraižių platformos trečiajame aukšte turėjo būti sujungtos pėsčiųjų tiltais, o visas žemės paviršius – pakeistas tik mašinoms skirtu kelių tinklu. Praėjus pusei amžiaus, Anšpacho bulvaras tapo pėsčiųjų zona.

Žymos: