fbpx

Išgydyti poetą

Saulius Keturakis

Kurti eilėraščius – paslaptingas užsiėmimas. Vokiečių poetas Johannas Wolfgangas von Goethe kartą pasakojęs sekretoriui Johannui Peteriui Eckermannui apie apsilankymą pas savo draugą Friedrichą Schillerį. Pastarojo neradęs namuose, J. W. Goethe nusprendė luktelėti, šį tą parašyti, ir todėl prisėdo prie F. Schillerio rašomojo stalo. Po kurio laiko poetas pajuto, jog tuoj nualps – tokia smarvė tvyrojo kambaryje. Iš pradžių J. W. Goethe puolė prie lango įkvėpti gryno oro, o paskui ėmė ieškoti, iš kur gi tas baisus dvokas sklinda. Dairydamasis jis pamatė didžiulius dėklus, pilnus supuvusių obuolių. Tuo metu į kambarį įėjusi F. Schillerio žmona paaiškino, jog supuvusių obuolių dėklai yra tam, jog jos vyras galėtų kurti – be šio kvapo jis nejautė jokio įkvėpimo.

Pridėkime dar tai, jog F. Schilleris mėgęs rašyti naktimis. Miegui nuvyti kojas pamerkdavęs į šaltą vandenį, gerdavęs kavą. Jei jos neužtekdavę, tada – šampaną. Bet vis dėlto pagrindinis kūrybos šaltinis būdavęs supuvusių obuolių dubuo. Būtent jų kvapas F. Schilleriui, kaip jis manė, buvo tas kažkas, kas vaizduotėje paskirus dalykus sujungdavo į eilučių tėkmę.

Išspręsti poezijos mįslę, rasti jos šaltinį bandyta begalę kartų. XX a. antrojoje pusėje pasirodė tyrimų, kuriuose poezijos rašymas imtas sieti su tam tikromis psichiatrinėmis patologijomis, ypač su taip vadinamuoju Tureto sindromu (Tourette syndrome). Kitaip sakant, teigta, jog poezija nėra jokia mistika, tai tik tam tikrų neurobiologinių sutrikimų pasekmė. Žodžiu, ligos komplikacija. Na, o jei tai yra liga, matyt, ją galima ir išgydyti.

Kas gi yra tas Tureto sindromas? 1885 metais prancūzų mokslininkas Gilles’as de la Tourette’as pastebėjo keistus kai kurių savo pacientų simptomus: didžiulį emocijų antplūdį, įvairių, tarpusavyje niekaip nesusijusių gestų kartojimą, šūkčiojimą, nevalingus keiksmus ar įvairių garsų lojančias artikuliacijas. Jam pasirodė svarbu tai, jog visi šie simptomai buvo nevalingi, visiškai impulsyvūs. Pats žmogus niekaip jų nepajėgė kontroliuoti. Todėl mokslininkas padarė išvadą, jog šis psichoneurologinis fenomenas yra susijęs su pačiais pirminiais ir primityviausiais sąmonės impulsais.

1973 metais britų neurobiologas ir rašytojas Oliveris Wolfas Sacksas paskelbė knygą „Awakenings“ apie garsiąją 1917-ųjų taip vadinamojo letarginio encefalito epidemiją – mįslingą ligą, tapusią beveik 2 milijonų žmonių mirties priežastimi. Aplinkinių siaubui, susirgusysis sustingdavęs, būdavęs beveik be sąmonės, tarsi užmigęs. Kai kurie ligoniai tokie ir likę visam gyvenimui, beveik trečdalis mirę, tačiau dalis išgyvenusiųjų ėmę elgtis labai keistai. O. W. Sacksas jų elgsenoje atpažino jau senokai aprašytą Tureto sindromą, tačiau toks didelis kiekis duomenų apsiskaičiusiam ir pačiam rašančiam mokslininkui pasirodė į kažką panašus. Ir jis pirmą kartą pasiūlė idėją, jog poezija ir Tureto sindromas kažkuriame neurologiniame lygmenyje tikrai turi turėti ką nors bendro.

Ar poetams jau reikėtų nė neskaitant toliau sunerimti? Galima sakyti, priešingai, nes, dabartinės Europos literatūros rinkos požiūriu, psichinė liga yra literato privalumas. Kaip sako britų poetas Roddy Lumsdenas, „šiandien poeto prisipažinimas apie psichines ligas visuomenės akyse tarsi jam užaugina raumenis“. Kita britų poetė Suzanne’a Batty, kaip kritika teigia, parašiusi vieną kontraversiškiausių eilėraščių rinkinių „The Barking Thing“ (2007) apie hibridinę šuns ir žmogaus tapatybę, beveik visus savo skaitymus pradeda pasakojimu apie patirtis psichiatrinėje ligoninėje. O Londono karališkajame koledže kasmet vyksta jungtinis poetų ir psichiatrų literatūros konkursas „The Divided Self“ („Perskeltasis Aš“). Praėjusiais metais jame nugalėjo neseniai gydymą praėjusio paciento eiliuota novelė „Poppy Shakespeare“.

2017-11-20
Tags: