Federico'as Fellinis, 1965. Walterio Albertino nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Federico Fellini

Intymus žodynas

(Ištraukos būsimos knygos)

AKYS

Vadinamoji vaizdų civilizacija – tikra pragaištis. Akys atakuojamos, tvirkinamos, kankinamos. Mums parodyta viskas, visa vaizduojamojo meno istorija, visi įmanomi vaizdai. Tas pragariškas srautas išsprogdino akis, jos nebepajėgia įžvelgti ir įvertinti kinematografininko siūlomo vaizdo. Šis prarado savo giliąją – magišką, sap­nišką, slėpiningąją – prasmę; nebeteko slapto žavesio, padėjusio palaikyti tą neregimą žmogaus ryšį su pasąmone, nepažįstama ir nepaaiškinama jo paties dalimi.

AMERIKA

Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose Amerika pateikdavo nuostabiausių pasakų suaugusiesiems, kurios padėjo mums išgyventi sąstingį, paralyžių, neurozę, košmarą – tuo buvo virtęs gyvenimas fašistinės diktatūros laikais. Jei nebūtų buvę Amerikos, nebūčiau sukūręs „Mamyčių sūnelių“. Juk Amerika išrado kiną (ir populiariąją kultūrą, kuri priklauso visiems), juk mano jaunystės metais Riminyje – kur buvo mokykla, šeima, bažnyčia, fašizmas – Amerika bylojo apie kitokią tikrovę, išsklaidančią nuobodulį, mažo Italijos provincijos miestelio gyvenimo blankumą, pilkybę, nesibaigiančią žiemą ir rūką, dėl kurio kelionė į mokyklą tapdavo visiškai nepakenčiama. O dar kariniai paradai, Balilos šeštadieniai, šventosios mišios, išpažintis, visi tie nedidelės provincijos, įspraustos į slegiančią, gniuždančią ideologiją, ritualai. Ištvėrėme tik todėl, kad Amerika siųsdavo mums filmų, kuriuose matydavome visai kitokią būtį, kitonišką šalį, kur viskas turi džiaugsmingo nuotykio prieskonį, kur gyvena nepaprastai gražios moterys ir simpatingi didžiavyriai, panašūs į Homero herojus, Achilą ir Hektorą. Tie filmai buvo Amerikos autoportretas, liudijimas apie džiaugsmą ir gyvenimą, kokio buvome išsiilgę mes, bent jau mano karta, ir už tai esame dėkingi. To meto Italijoje Amerika įkūnijo svajonę apie naują gyvenimą, alternatyvą mūsų tikrovei, pilnai šautuvų ir karinių maršų. Taigi mano apsisprendimas kurti filmus – Amerikos nuopelnas.

BAIMĖ

Man patinka jausti baimę, tai skanus pojūtis, teikiantis subtilų malonumą. Mane nuolatos traukė viskas, kas kelia baimę. Manau, baimė – sveikas jausmas, jis būtinas norint mėgautis gyvenimu. Esu įsitikinęs, kad paika ir pavojinga mėginti išsivaduoti iš baimės. Jos nejaučia tik pamišėliai arba komiksų supermenai, superherojai.

DIEVIŠKOJI KOMEDIJA

Filmo pagal „Dieviškąją komediją“ niekada nesiimsiu dėl paprastos priežasties: tokį filmą sukūrė pats Dante’ė. Tai tokie genialūs ir tikslūs regėjimai, perteikti žodžiais, kad nežinau, kokia prasmė dar lipdyti prie jų vaizdus. Žinoma, galėčiau prikurti dantiškų specialiųjų efektų, tik­rai sugebėčiau, bet kam to reikia? Be kita ko, mano filmuose jų pilna… Ką gi aš darau kiekvieną sykį? Leidžiuosi į pragarus. Tiesa, kartais pasirodo skaistyklos ir rojaus prošvaisčių.

FELINIŠKAS

Teigti, kad esu feliniškas, vadinasi, kalbėti tik apie pusę manęs. Negalėčiau pasakyti, kur ir kaip mano tikroji pusė apgauna jus per šitą būd­vardį. Mano gelminė dalis tapatinasi su Echo ir Narcizo mitu. Man jie abu susilieję į vieną laike pakibusią esybę. Aš Narcizas, laukiantis Echo, kuri laukia Narcizo. Aš – tasai, kuris tiki viskuo, kas jam kelia nuostabą. Tikiu viskuo – taigi netikiu niekuo, – tačiau tuo irgi tikiu ir nesuku galvos dėl prieštarų. Aš esu Prieštarų Karalius! Kuriam galui skirstyti? Man daug lengviau, man kur kas patogiau tikėti viskuo, nei netikėti: netikėti – tai vargas, tai užsiblokuoti, prisikurti barjerų, apsiriboti. Man regis, kad „tikėti“ siejasi su tuo neapibrėžtu jausmu, apie kurį kalbėjau anksčiau kaip apie fundamentalų dalyką, per kurį atpažįstu save, – su laukimu. Taip, tikėjimas irgi laukimo dalis.

IŠTAKOS

Kodėl piešiu savo filmų personažus? Kodėl brūkšteliu žmonių, apsilankančių mano biure, veidus, nosis, ūsus, kaklaraiščius, rankinukus, įamžinu savitą sėdėseną?

Tikriausiai jau esu sakęs, kad šitaip mėginu įžvelgti filmo pavidalą, pamatyti, koks jis bus, tai bandymai šį tą užfiksuoti, gal nelabai reikšmingą smulkmeną, kuri vis dėlto galėtų sietis su filmu, ką nors pasakyti man netiesiogiai; nežinau, gal taip užmezgu ir paskui jau palaikau tam tikrą santykį su juo. Tiesą sakant, nemoku teoriškai paaiškinti savo impulsų, nemanau, kad mano darbą lydintys ritualai, kurie šiaip jau ir yra mano darbas, paklūsta kokiai nors sistemai; be to, juk kiekvienas filmas vis kitoks, kiekvienas savito būdo, savito temperamento, taigi, ir santykis su jais yra individualus. Vieni priartėja labai delikačiai, atsargiai, bet šitie turi didesnę galią įtraukti, nes ji užslėpta; kiti nori tave nustebinti, pasirodo žaismingai, lyg draugai, kurie pokštaudami persirengia, kad jų nepažintum; treti atakuoja, jų jėga gaivalinga, užkrečiama, fanatiška. O dar pasitaiko tokių, kurie iškart primeta pavojingą, alinantį grumtynių santykį, šitie į tave įsismelkia beatodairiškai, nes kažkur taip buvo nulemta, ir jau nepakreipsi kitaip, nepasiginčysi.

Žymos: