Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Kalbino Erika Drungytė

Ingrida Veliutė: „Paveldas nebūna patogus“

Viename interviu humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, paveldosaugininkė, alpinistė Ingrida Veliutė, 2017-aisiais inauguruota „Metų kauniete“, teigė: „Iš savo tėvų esu išmokusi, kad atkaklus darbas ir kantrybė anksčiau ar vėliau atneša norimų rezultatų“. Ir iš tiesų, šiandieną ji – ne tik mokslininkų, menininkų, visuomenininkų bendruomenių narė, bet ir Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė, kuriai patikėtos kultūros paveldo ir atminties institucijų politikos, kultūros turinio skaitmeninimo bei sklaidos sritys. Galbūt žemaitiškas stoiškas charakteris, kurį dauguma lietuvių priskiria visiems, kilusiems iš meškos herbu pažymėto krašto, galbūt puikūs universiteto pedagogai, o ypač profesorė Nijolė Lukšionytė padėjo tvirtai laikytis pasirinktos krypties ir visas jėgas sutelkti tyrinėjant bei saugant istorinį palikimą, jo artefaktus. Tiesa, I. Veliutė Kultūros ministerijoje pradėjo dirbti 2019 m. gegužę, o 2020 m. spalio 11 d. jau vyks Seimo rinkimai, po kurių keisis ir ministrų kabinetai. Niekas nežino, ar dabartinei profesionalių specialistų komandai bus galimybė tęsti pradėtus darbus, bet viceministrė to nepaiso – jos pasiryžimas atlikti kuo daugiau šalies paveldosaugos labui džiugina ir teikia vilties visiems, norintiems įtvirtinti sąmoningo valstybės kūrimo modelį, aprėpiantį praeities, dabarties ir ateities perspektyvas, kultūringo, išprususio, atsakingo piliečio ugdymą.

Su I. Veliute sutarėme susitikti tokioje vietoje, kuri būtų maloni ir artima abiem pokalbio dalyvėms, o tuo pačiu įpareigotų aptarti klausimus, svarbius šiandieninės Lietuvos visuomenei ir spręstinus bendromis jėgomis. Taigi bendravome skulptoriaus, Laisvės paminklo Kaune autoriaus Juozo Zikaro namuose-muziejuje. Niekuo neišsiskiriantis medinis namelis Žaliakalnyje, iš kurio terasos matyti beveik visų Senamiesčio bažnyčių bokštai, tiltas per Nemuną, Aleksoto funikulierius ir žaliuojantys šlaitai, tamsokuose ir mažuose savo kambariuose sujungė daugybę prieštaringų reikšmių – kuklią buitį ir didingą palikimą, paprastus daiktus ir nepaprasto žmogaus gyvenimą, menkus regimus ženklus ir istorinį įženklinimą. Todėl ir pokalbis bangavo, aprėpdamas plačius bei mikrokosminius dalykus, suvienytus tų pačių svarbos jungčių.

Daugiausia dėmesio savo mokslo darbuose esate skyrusi paveldui, šią sritį kuruojate ir Kultūros ministerijoje. Kokia mūsų šalies vieta Europoje istorinio paveldo saugojimo kontekste?

Jei paklaustumėte, kurioje reitingo lentelės pozicijoje yra Lietuva – nuoširdžiai sakau, nežinau. Nes statistika gali būti interpretuojama įvairiai. Štai kalbėdami apie paveldo politikos atitikimą įvairioms tarptautinėms konvencijoms, chartijoms, kitiems dokumentams, galėtume pasigirti, jog esame nemažai jų ratifikavę ir laikomės nustatytų įsipareigojimų. Bet jei klaustumėte, kaip jie koreliuoja su nacionaliniais dokumentais, tuomet tektų diskutuoti – kur yra UNESCO vietovių valdymo planai, kaip apibrėžtas viešojo intereso gynimas, kodėl neaišku, kuris dokumentas leidžia priimti vienokį ar kitokį sprendimą… Visada egzistuoja tai, dėl ko apmaudu, ir tai, kuo galime didžiuotis. Štai Gedimino kalno situacija. Visuomenė labai jautriai sureagavo dėl įvykusios tragedijos, ir išgyveno, ir pyko. Tačiau šiuo metu padėtis suvaldyta, šlaitai yra stabilūs. Jų stebėsena bevieliais sensoriais gegužės 7 d. ICOMOS Tarptautinio architektūrinės fotogrametrijos komiteto (CIPA) internetiniame seminare buvo paminėta kaip gerosios praktikos pavyzdys. Pradėjus dirbti likus mažiau nei pusei kadencijos, galima tik aiškiai identifikuoti problemas, pasidžiaugti tuo, kas padaryta gerai, ir palikti ilgalaikes vizijas srityse, kurias privaloma sutvarkyti.

Kultūros objektų ir paveldo sąrašas, regis, be galo platus. Mes labai ilgai telkėmės saugodami valstiečių trobas, tačiau aiškiai skyrėme per mažai dėmesio dvarams bei miestų statiniams. Kas šioje „kovoje už išlikimą“ šiandieną išsiveržė į priekį?

Kieno varpas didesnis, kas garsiau skambina, tas ir laimi. Jeigu rimtai, „gaisrų gesinimą“ laikau absoliučiai bloga praktika, kuri užkerta kelią nuosekliai objektų apsaugai. Turime pripažinti, kad bendroje paveldo saugojimo metodikoje yra akivaizdžių spragų: trūksta aiškių apibrėžimų, kokius objektus ir pagal kokius kriterijus valstybė privalo globoti, kokia grąža tenka savininkui už jo indėlį, kuri valstybinė ar savivaldybės institucija prisiima atsakomybę ir panašiai. Štai galiojančioje Nekilnojamojo kultūros turto apsaugos įstatymo redakcijoje visiškai nekalbama apie paveldo naudotojus. Pavyzdžiui, tipinių XIX a. namų savininkai turi teisę juos pritaikyti šiandienėms reikmėms ir įrengti patogiai, o tuo pačiu išsaugoti autentiką. Tačiau dėl aiškumo, paprastumo stokos susidaro paradoksalios situacijos, kai bijoma daryti bet kokį judesį arba, atvirkščiai, imamasi drastiškų priemonių, ir namas galiausiai sunyksta. Pakaktų vien valdžios ir savininkų bendradarbiavimo, kai abi pusės susikalba, suprasdamos, jog tas statinys svarbus pirmiausia dėl to, kad yra tam tikro istorinio laikotarpio atspindys, liudijimas. Įstatymai neturėtų žmonėms trukdyti gyventi – nereikia visko saugoti ir užrakinti, nes taip paveldas miršta greičiau, nei protingai naudojamas.

Džiaugiuosi tais dvarais, kuriems pavyko pritraukti lėšų, kurie vysto įvairias veiklas, yra apdovanoti už restauravimo darbus, bet sutinku, kad ne visų jų reikšmė įvertinta. Ir dabar, eidama viceministrės pareigas, patyriau įvairių netikėtumų. Susiradau 1992 m. patvirtintą neprivatizuojamų dvarų sąrašą, kuris buvo keistas vienintelį kartą – 1993 m. Taigi, šis dokumentas tebegalioja, nors dalies objektų jau nebėra. Paradoksas, kad didžiulis noras apsaugoti pavirto naikinimo priemone. Besikeičiant laikams, turėjo keistis ir dokumentai. Jei uždraudžiame kažkam privatizuoti ir tvarkyti, o valstybė neturi lėšų, tuomet viską pasmerkiame nykti. Kartu su Lietuvos bendrojo plano rengimo komanda stengiamės, kad tiek dvarai, tiek kitas paveldas surastų tinkamą vietą ilgalaikėje Lietuvos perspektyvoje.