Nenuostabu, kad vis labiau populiarinamo knygos meno pajėgos Lietuvoje jaunėja, atsiranda naujų talentingų autorių, tarp kurių viena įdomiausių — grafikė, iliustratorė Inga Navickaitė. Kaip ir keliose ankstesnėse Vilniaus knygų mugėse, taip ir šiemetinėje jos kūryba „Knygos meno konkurse“ buvo įvertinta dviem apdovanojimais (meninės ir dokumentinės fotografijos bei meno leidinių kategorijose). Šalia įprastų grafikos dizaineriui darbų, kuriais galima pelnyti ne tik duonos, bet ir pripažinimą, Ingos profesiniame gyvenime yra dar viena veiklos sritis, tikrai nepelninga ir nedaug kam žinoma – ji kuria rankų darbo mažo tiražo leidinius, kuriuos galima vadinti ir bibliografinėmis retenybėmis, ir dailininko knygomis. Jų menininkės bibliografijoje jau trys, kasmet po vieną: „Super duper“ (2016; risografija, šilkografija), „Bedančiai“ (2017; rašalas, skaitmeninė spauda) ir „Desentimental“ (2018; rašalas, skaitmeninė spauda), kiekvienos po 30 vienetų.

Knyga kaip informacijos šaltinis Ingą pradėjo dominti vos išmokus skaityti, o knyga kaip struktūra ji susidomėjo studijų metu, turėdama galimybę praktiškai išbandyti autorinės knygos bei knygrišybos, fotografijos, konceptualaus meno paskaitų metu įgytas žinias, kurti ir klasikinėmis grafikos technikomis, ir kompiuterinėmis programomis. Paklausta, kodėl kaip raiškos formą pasirinko būtent menininko knygą, jauna kūrėja paaiškina: „Paprastai knygos formatas yra reikalingas norint perteikti idėją kaip nuoseklų pasakojimą, sukurti scenarijų, kokiais etapais šis turėtų būti skaitomas. Turbūt daugelis autorių, linkusių pasakoti istorijas, kurių dedamosios — tekstas, iliustracijos, fotografijos, brėžiniai, žemėlapiai ir pan., renkasi tą patį žanrą. Turinio įvairovė ir jo kiekis diktuoja, kad tai bus geriausias būdas suprantamai išreikšti koncepciją, tinkamai sudėlioti akcentus.“

Pirmasis I. Navickaitės leidinys „Super duper“ buvo sukurtas kaip baigiamasis magistro darbas Taikomosios grafikos studijų Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete metu. Šioje komiksų knygoje pristatomos svarbiausios lietuvių mitologinės būtybės, analizuojamos jų stiprybės bei silpnybės, galinčios sudaryti jų kaip nenugalimų superherojų įspūdį. „Tai modernus pasakojimas bei šviežias žvilgsnis į apdulkėjusias mano pačios vaikystės knygų lentynas, kuriose gausu lietuviškų sakmių, pasakojimų ir padavimų“, — leidinį pristato autorė.

„Bedančiai“ — labai asmeniška intencija suguldytas dokumentinis pasakojimas apie menininkės gimtąjį kaimą. Plonyčiai siūlai, kuriais lyg rankų darbo prijuostės kraštai apmėtyti knygos lapai, suriša Bedančių istoriją nuo XVI a. iki šių dienų. Pirmoje dalyje – istoriniuose šaltiniuose rasta medžiaga apie vietovardžių kilmę, gyventojus, karų pėdsakus. Jono Brigio tekstą iliustruoja leidinyje įsiūti senieji kaimo žemėlapiai, milimetriniame, pergamentiniame ar kopijavimo popieriuje vos įžiūrimi mūšio lauko ir gyventojų surašymo planai. Antroji dalis — šiandienos Bedančių kaimo gyventojų studijinės fotografijos, užfiksuotos prie Ingos vaikystės kaimynų namų. Dedikuodama knygą „tėčiui, kuris palaikė mane ir paklodę“, autorė šiuo kūriniu išreiškia pagarbą ne tik savo giminei, bet ir visiems mažiems, nykstantiems Lietuvos kaimeliams. „Norint apžvelgti tuos kelis šimtmečius prabėgusių laikų, sunku tikėtis viso vaizdo – praeities paveikslas bus lyg skiautinys, kurio paskirus elementus siejantys istorijos dygsniai netvirtai sukabina šimtmečius, įvykius, žmonių likimus. Kita vertus, ir tokia laiko aplikacija lyg atsitiktinio saulės spindulio apšviestas viduramžių katedros vitražas sužiba ryškiomis spalvomis, pažeria saują netikėtų įspūdžių <…>“ —taip pratarmėje apibendrinama ne tik knygos turinio, bet bendra šio kūrinio koncepcija.