Raudona užuolaida (detalė), iš ciklo „APIE KINĄ“, 2007. Siuvimas ant lino, 100 x 420 cm
Kalbino Eglė Petreikienė

INGA LIKŠAITĖ. STEBINTI GYVENIMĄ KAIP KINĄ

Pastarąjį dešimtmetį galima vadinti Lietuvos tekstilės aukso amžiumi: tekstilė tapo „trendu“, kai ją į pasaulinio meno sceną išvedė tokios talentingos kūrėjos kaip Laima Oržekauskienė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Eglė Ganda Bogdanienė, Lina Jonikė, Aušra Kleizaitė, Loreta Švaikauskienė, Almyra Weigel, Inga Likšaitė. Visos jos į tekstilės meną žvelgia konceptualiai, turi savo unikalų braižą. Visgi I. Likšaitės darbai išsiskiria šiuolaikiškumu, netikėtais technologiniais sprendimais, išgrynintomis idėjomis ir minimalizmu, švariu kaip aštraus skustuvo pjūvis. Šios autorės kūryba, eksponuota daugybėje parodų Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Portugalijoje ir Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje buvo įvertinta tarptautiniais apdovanojimais – pelnė „Pfaff“ konkurso pagrindinį prizą Londone ir pirmąją vietą Birmingemo „Siūlės meno“ konkurse.

Inga neaudžia, kaip įprasta tradicinėje tekstilėje, o „piešia“ dygsniais, plonomis siūlėmis kurdama kone fotografinius trimačius vaizdus ant juodo lino arba abstrakčius peizažus ant tapytų drobių, kurių audinyje norint galima įžvelgti jos gyvenimo patirčių metmenis ir minčių ataudus.

I. Likšaitė gimė Kaune, tačiau, kai mergaitei buvo septyneri, tėvai gavo pasiūlymą dirbti Palangoje, tad jos mokykliniai metai prabėgo pajūryje. Studijuoti dailės Inga sugrįžo į Kauną, pastaruoju metu gyvena Berlyne, tačiau dažnai lankosi Lietuvoje. „Jaučiuosi puikiai tarp trijų miestų, net negalėčiau pasakyti, kur man geriausia. Tačiau be jūros tikrai negaliu“, – sako menininkė, prisipažindama, kad labiausiai Berlyne pasigenda gaivaus jūros oro, nors šiame mieste daug gamtos salelių, ežerų, Šprė upės vingių ir įvairių viešų vietų prie vandens. Pasak jos, tautų katilas Berlynas mielai priima svetimšalius, jie ir kuria šį miestą, kurio karkasas – klubinė kultūra ir technomuzikos scena. Berlyno dvasią geriausiai atspindi menininkai, gaivališkoji jo dalis. Inga įsikūrusi Prenzlauer Berge, modernios buržuazijos okupuotame rajone netoli miesto centro. Po Berlyno sienos griūties ten veikė gausybė kavinių, mažų galerijų, klubelių, radosi daug jaunimo „skvotų“. Dabar rajonas smarkiai rekonstruotas, atnaujintas, investuotojai jį gentrifikuoja, kelia nuomos kainas. Berlyniečiai šios miesto dalies nemėgsta, sako, kad čia nėra ką veikti. Skveruose vaikštinėja stilingos mamos: vienoje rankoje – kapučino puodelis, kitoje – vežimėlio rankena. Tai viduriniosios klasės jaunų šeimų rojus. Inga džiaugiasi jame atradusi naują stadioną, kuriame bėgioja. Tai žalumos oazė miesto centre: kasdien pjaunamos žolės kvapas ir tyla, kurią sudrumsčia tik bėgikų žingsniai.

Savo kūriniais iš ciklo „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“ klausimą „kas yra namai?“ uždavei ne tik žiūrovui, bet ir sau?

Man namai ten, kur aš. Šią seriją kūriau skraidydama – pradėjau Berlyne, paskui supratau, kad noriu šiek tiek pabūti Kaune, kuriame turiu būstą. Susivyniojau pradėtus darbus į ritinius ir atsivežiau čia. Taip juose sugulė praktinė darbo studijoje dalis ir mano judėjimo tema. Kai kuriu, tiesiogiai nenagrinėju kokio nors konkretaus klausimo, mane labiau domina technologiniai dalykai ir estetinė raiška. Šiame cikle norėjau sujungti dažą ir dygsnį. Ne visus dalykus savo drobėse galiu paaiškinti – tai patirčių, svajonių, užuominų visuma. Namo, kaip pastato, motyvą naudojau minimaliai, nes namų sampratą noriu praplėsti: tai nėra tik būstas, bet ir būsena, jausmas, skonis, emocija; vienam – šurmulys, kitam – tyla, šviesa, o gal prisilietimas. Išvykimas, atsitraukimas? Paradoksalu, bet kelionėje kartais galima patirti didesnę ramybę, nei būnant vienoje vietoje. Atsitraukus didelės problemos tampa mažos. Šiuose darbuose panaudojau tą nutolimo / priartėjimo momentą. Žvelgiant plačiau, namų tema yra itin gyva – žmonės mig­ruoja dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, palieka savo būstą dėl karo ir kuriasi svetimuose kraštuose tam, kad išliktų. Namai – tai ne tik fizinio, bet ir dvasinio komforto būsena.

Svarstai galimybę sugrįžti. Ar buvo verta išvažiuoti?

Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad išvykau. Manau, reikėjo tą padaryti dar anksčiau. Lietuvą palikau būdama trisdešimt šešerių. Draugai berlyniečiai sakė: „Oh, it’s a challenge! (Iššūkis!) – tokiame amžiuje pradėti viską iš naujo!“ Kitiems atrodo, kad įkopus į ketvirtą dešimtį privalu turėti šeimą ir gerai susiklosčiusią karjerą, bet menininko karjera nėra stabili – tai ne tas etatinis darbas, kurį dirbsi iki pensijos. Gaudavau geras pajamas ir išvažiavau tikrai ne dėl ekonominių priežasčių. Išvykau, nes norėjau pokyčių. Man ėmė stigti oro, matyt, todėl, kad pažinojau per daug žmonių. Visi poruojasi, išsiporuoja, persiporuoja tuose pačiuose ratuose. Darėsi tvanku. Buvau išsiskyrusi su vyru, turimas darbas lyg ir buvo palankus kūrybai, bet niekur nevedė. Baigusi mokslus neturėjau iliuzijų pragyventi iš meno, net neįsivaizdavau komercinės jo pusės. Nors atrodė, kad man gyvybiškai reikia kurti, bet susiradau pastovų pajamų šaltinį: dirbau ir mokykloje, ir drabužių industrijoje. Pradėjo pirkti mano darbus. Supratau, kad kūrybai skiriu per mažai laiko, net ir išnaudodama kiekvieną laisvą dieną. Nebeliko laisvalaikio. Viskas susidėjo – ir asmeninių santykių pasikeitimai, ir Kauno, kaip miesto, krizė, ir suvokimas, kad reikia pokyčių darbe – arba imtis karjeros, arba kūrybos. Sesuo mane labai viliojo į Berlyną. Išvykau pas ją, praleidau vieną vasarą, pramokau vokiškai. Prieš išskrendant atgal kilo mintis: kur aš grįžtu? Berlyne tiek visko vyksta, galiu tobulinti kalbą, sutikti įvairių žmonių, pažinti kitas kultūras. Kūryba manęs niekada nevaržė geografiškai, jai labiausiai reikėjo laiko. Viską susiplanavau, užbaigiau darbus ir prisiimtus įsipareigojimus, susitaupiau naujo gyvenimo pradžiai ir išsikrausčiau į Vokietiją. Tai buvo paskutinės atostogų dienos mintis, ir aš ja pasinaudojau.

Ar buvo sunkių momentų, kai galvojai: „Ką aš čia veikiu, tame Berlyne?“

Žinoma, tik tokios mintys kažin ar susijusios su vieta, veikiau tai vidinis poreikis kažką keisti. Padepresavusi kelias dienas, sakydavau sau: ei, vaikeli, taigi tiek visko galima daryti! Įsidarbinau kavinėje ir pardavėja krautuvėlėje. Net gaudama nedidelį atlygį, jaučiausi saugi. Ėmiausi paprasto darbo ne tik dėl pinigų – norėjau pakeisti rutiną. Esu intravertė ir kūryboje man tai padeda, visą laiką dirbu viena. Tačiau kartais reikia kuriam laikui išeiti iš savo studijos, imtis ko nors visai kitokio. Draugas ieškojo personalo savo kavinei, nusprendžiau, kad man tiktų. Aptarnaudavau žmones, virdavau jiems kavą, šildydavau sriubą, bendraudavau, nes tuo metu man šito labai reikėjo. Netgi pasisiūliau rytais išvalyti patalpas –norėjosi judesio. Ir dabar retsykiais pasidarau tokias pauzes, kurios leidžia iš toliau pažvelgti, ką veikiu mene. Po jų sugrįžtu kaip įtempta guma. Kurdama įklimpstu į rutiną pilna koja, prarandu laiko jausmą – tai neišvengiama kūrybos procese, kuris reikalauja maksimumo, ekstremalumo. Pakliūnu į srautą, ir jis mane neša.