J. W. Goethe Su Goethe`s „Faustu“ (rež. Valentinas Masalskis, dail. Jonas Arčikauskas, 1999). 3-jų Direktoriaus galvos apdangalų eskizai
Audronė Girdzijauskaitė

JONAS ARČIKAUSKAS. IMPROVIZUODAMAS ESU LAISVAS…

Jonas Arčikauskas – teatralams žinomas vidurinės kartos dailininkas, keramikas, scenografas ir puikus piešėjas, sukūręs daugybės spektaklių scenovaizdžius įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose dirbdamas drauge su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Valentinu Masalskiu ir kitais. Žiūrovai savitą, laisvai mąstantį menininką įsidėmėjo iš karto ir jau niekuomet nepamirš tokių spektaklių kaip „Mūsų miestelis“, „Golgota“, „Pamoka“ Kauno dramos teatre bei „Vėlinės“, „Migelis Manjara“, „Lėlių namai“, „Eglutė pas Ivanovus“ Vilniaus scenose, leidusių Lietuvos ir užsienio kritikams kalbėti apie išskirtinę Lietuvos scenos meno poziciją.

Su J. Arčikausku šnekamės jau ne pirmą kartą; spektaklių nebesugrąžinsi, todėl man knieti užfiksuoti kiekvieno jų „biografiją“, sužinoti procesą.

Audronė Girdzijauskaitė: Mane stebina jūsų kūrybos apimtys. Esate ir keramikas, ir scenografas, ir mažąją skulptūrą kuriat. Ir savo personalinei parodai Teatro, muzikos ir kino muziejuje rengiatės, ir gal dar ką nors, ko mes nežinom, veikiat. Atrodo, kad tas veiklas sėkmingai derinat. Teatrui esate sukūręs daugybę darbų. Scenografija drauge su talentinga režisūra jau seniai peržengė Lietuvos ribas ir užsienyje pelnė dėmesio. Dabar teatras po truputį senka ir derėtų paskubėti užfiksuoti tai, kas buvo padaryta jo klestėjimo metais.

Pokalbiai su dailininku kritikui beveik visuomet atveria įdomių ir netikėtų dalykų, per juos sužinai ne tik apie tai, kas jau padaryta, bet ir kaip, kodėl buvo daroma. Akimirką kitą tau atsiveria galimybė į dailininko darbo procesą pažvelgti iš vidaus.

Gal ir klystu, bet man atrodo, kad jūsų, Jonai, teatrinėje kelionėje dominuoja kostiumas. Kai per praeitą susitikimą leidot man pavartyti ir pačiupinėti keleto jų eskizus, supratau, kad būtent kostiumai mane ypač domina. Norėčiau detaliai užrašyti kiekvieno jų atsiradimo ir gyvenimo su personažu istoriją; išeitų labai įdomi, pilna negirdėtų sumanymų knyga. Bet šįkart to padaryti nespėsim…

Ar nebūna taip, kad piešiant kostiumą tarsi pamirštat, jog darot jį teatrui, konkretaus spektaklio erdvei? Taip sakau todėl, kad kiekvienas iš eskizų kaip meno kūrinys gali gyventi ir savarankišką gyvenimą. O gal atvirkščiai, visą laiką jaučiat, kad dirbat režisieriui, būsimam spektakliui, kurio anonsai jau kabo ant tvorų?

Jonas Arčikauskas: Kas be ko, kostiumas man labai svarbus, visą laiką ieškau jo sąlyčio su spektaklio aplinka, su scenovaizdžiu. Aišku, kiekvienas iš šalies gali matyti savaip ir skirtingai. Nežiūrint visų mano fantazijų, esu realistas. Tarkim, štai teatras nespėja dekoracijų padaryt – tada man jų ir nereikia. Nereikia padirbinio, prasto, neišbaigto daikto. Galiu be jų apsieiti…

Taip kalbu, nes daugelyje teatrų jau išnaikinti butaforai, apšvietėjai, nuskurdę, leisgyviai dabar dekoracijų cechai – juk dirba svetimi, su teatru nesusiję žmonės, savo rūšies samdiniai, bet siuvėjų dar, ačiū Dievui, liko…

A. G.: Tokie dalykai labai liūdina, nes keičiasi visa t e a t r o kaip gyvos esybės atmosfera, pati jo esmė. Administracija su visokiais patarnautojais pučiasi, daugėja kviestinių, kurie apie teatrą ir, svarbiausia, apie jo žmones mažai ką teišmano…

J. A.: … užtat dailininkai taip vargsta teatre negalėdami išsireikalauti kokybės…

A. G.: Supraskit mane teisingai: kai sakiau, kad kai kuriuose jūsų spektakliuose scenovaizdis atrodo ne toks svarbus kaip kostiumas, turėjau galvoje, kad kostiumas, toks ryškus, netikėtas, savaip valdantis ir aktoriaus plastiką, scenos erdvėje akivaizdžiai dominuoja. Dažno iš jų pavidalas yra sudėtingų, sunkiai įgyvendinamų, įnoringų formų. Kaip gi juos pasiuva? Čia jau turbūt ne tik siuvėjos, bet ir butaforo reikia? Vienas iš tokių sunkiai įgyvendinamų sumanymų buvo jūsų su G. Padegimu kurtos „Tuščios meilės pastangos“, kur pasitelkti dygliuoti kostiumai, primenantys egzotiškų vabzdžių išnaras.

J. A.: „Tuščiose meilės pastangose“ vyko sąmoninga scenos perkrova. Aš net norėjau, kad visas vaizdas būtų tarsi sustingęs, kad jeigu jau kas pakelia ranką, tai judesys žymi svarbų įvykį, o jei žengia žingsnį – vadinasi, iš kažin kur atvykęs. Galvota, kad figūros judėtų lėtu, plaukiančiu menueto žingsniu. Arba va, stovi personažas ryškiai apšviestas, bet žengė žingsnį į šoną, į tamsą – pasislėpė. Taip žaidžiant, minimaliai judant galima buvo labai daug pasakyti. Štai atsivėrė scena, tu matai bendrą vaizdą, bet jis tau dar svetimas, tada paleidžiu mažą švieselę, kuri išryškina dalį veido, paskui ranką, dar kokį scenovaizdžio narelį, ir taip su jo gyventojais susipažįsti iš arčiau. Turėjau tokią gražią viziją. Reikėjo stebėtinai daug precizikos. Bet Gytis, nors ir galėjo, nenuėjo tuo keliu, ir aktoriai paprasčiausiai kalbėjo tekstą…

A. G.: Va, jūs jau žodžiais ir sukūrėt spektakliuką, kuriuo aš iš karto patikėjau. O scenoje, pamenu, buvo nuobodoka ir net nelabai aišku, kas vyksta.

J. A.: Sumanyti idėją aš esu laisvas, bet kai reikia ją realizuoti, tampu priklausomas. Tada ir galvoju, kad iš tiesų man nereikalingi aplink jokie balvonai, svarbiausia – kostiumai, kurie gali pasakyti nepaprastai daug. Apie vaizduojamą laiką, apie personažą, bendrą veikalo atmosferą. O dekoracija kai kuriuose spektakliuose lieka nebyli.

A. G.: Tikriausiai tais atvejais, kai režisierius jos nepanaudoja savo sumanymui išryškinti.

J. A.: Taip, kai nežino, ką su ja daryt.

A. G.: O kostiumas kartu su aktorium juda, jis tarsi piešia erdvėje ir pats tampa kinetine dekoracija.

J. A.: Epochinio bufeto aš scenoje statyti nežadu. Yra kitų būdų. Man pakanka padaryti epochinę rankogalio formą ar įvest kokius kitus atpažįstamus laiko elementus. Kalbėdami apie sąmoningai perkrautus mano spektaklius kai kurie teoretikai, kritikai priekaištavo, esą visko čia per daug. Bet aš manau, kad jie tiesiog neįsigilino į sumanymą ar neperprato jo.

A. G.: Nesuvokė, kas po tuo slypi. Negi papriekaištausi kokiam Boschui, kad jo paveiksluose visko per daug? Man nepaprastai įdomi jūsų „Golgota“, kur susiduria du pasauliai: tolimas biblinis ir čia pat esantis, su visa savo sovietine realybe. Fone – statmenai kylantys geležinkelio bėgiai, tarsi laiptai į dangų, į Golgotą. Ta daugiaprasmė metafora spektaklyje suskambo labai raiškiai ir paradoksaliai: Poncijaus Piloto teismas čia tarsi gretinamas su narkomanų teismu juos išduosiančiam Avdijui. Poncijų Pilotą į sceną išleidžiate gražų, lepų, pusnuogį, bet su itin puošnia, aukšta, didingumo jam teikiančia kepure-karūna. Viktoras Šinkariukas, išskirtinai talentingas aktorius, idealiai perteikė abiejų polių specifiką vaidindamas du vaidmenis – degradavusį pašlemėką Bazarbajų, apsiavusį šlepetėmis ir prie purvino vatniko pasipuošusį moteriškais, gal kažkur nušvilptais karoliais, taip pat – didingai įplaukiantį į sceną Poncijų Pilotą…

J. A.: … malonu turėt reikalą su talentingu žmogumi. Šinkariukas buvo ypatingo, reto talento. Jis galėjo suvaidinti viską…

A. G.: Dabar norėčiau papasakot savo viziją pasižiūrėjus jūsų su J. Vaitkum statytas „Vėlines“. Šis spektaklis, kaip ir dar keli judviejų bendri darbai, priskirtinas kūrybos viršūnėms. Įkvėpimas ir sėkmė lydėjo visą jo komandą. Nepamirštami Valentino Masalskio Gustavas, Aldonos Janušauskaitės ponia Rolison, Eglės Mikulionytės Nuotaka vėlė… Jūs šiame spektaklyje sumanėte tokių įspūdingų, prasmingų dalykų, kurie leido išskleisti Adomo Mickevičiaus kūrinio giluminius klodus. Kad ir tas didžiulis ratas, kuriame sukamas Gustavas, primenantis Leonardo da Vinčio „Vetruvijaus žmogų“, tobulų proporcijų, harmonijos įsikūnijimą, o čia tapęs kankinimo įrankiu. Arba – patį ilgesį, prarastas viltis įkūnijanti Nuotaka baltais ilgais pirštais, lyg aliuzija į ten, žemėje, išleistas šakneles, besigaubianti savo nuometu, ir jos veltinukai, byloją apie tai, kad aname pasaulyje šalta… Panašiai ir Nadežda Gultiajeva E. Nekrošiaus „Hamlete“ baltais avikailiais aprengia Hamleto tėvo šmėklą, atkakusią iš Rojaus… O tas Sibiro tremčių kančias susėmęs kryžius, lyg durklais pervertas aliumininiais šaukštais? Koks simbolis! Ašaros smaugia vien prisiminus visa tai…