Igoris Pomerancevas (g. 1948) – poezijos, esė ir radijo pjesių autorius. 1978-aisiais iš TSRS emigravo į Vokietiją, tais pačiais metais persikėlė į Didžiąją Britaniją ir gavo jos pilietybę. Dirbo žurnalistu BBC Londone, nuo 1995 m. – „Radio Svoboda“ biure Prahoje. Legendinio radijo žurnalo „Aukščiau barjerų“ ir sekmadieninės laidos „Raudonas sausas“ redaktorius ir vedėjas. Kūrybai didelės įtakos turėjo rytinės Austrijos-Vengrijos imperijos dalies kultūrinės sostinės Černivcių („miestas disidentas“) modernistinė architektūra ir dailė. Save vadina „literatūros išdaviku radijo studijoje“. Daugybėje laidų siekia sukurti naują radijo kalbą, kurioje žmogaus balsas skamba muzikos, gamtos gaivalų ir įvairialypio kultūrinio paveldo apsuptyje. Jis laikomas vienu svarbiausių rusakalbių vyno kritikų ir ekspertų.

Sinchronistai

Po pusiaudienio užsukau siciliečio Džuzepės krautuvėlėn. Aš čia dažnas svečias. Su Džuzepe mes šnekamės laužyta perlaužyta čekų kalba. Puikiai suprantame vienas kitą. Niekada neklausiu Džuzepės, kodėl jo krautuvėlė – pati purviniausia pardė Prahoje. Paklausčiau, bet mano čekų, kaip paprastai, gipse. Netgi mortadelos dešra pas Džuzepę ties kraštais serga raudonuke. Šįsyk buvau malonus ir pasakiau: „Klausyk, viršutinėje lentynoje stovi ‘Nero d’Avola’ butelis. Į jį spigina vertikalus saulės spindulys. Tu nors kiek gerbi vyną? Respetti?“ Džuzepė įžūliai išsiviepė ir tarė: „Kas tu toks, kad mane mokytumei?“ Aš atsakiau: „Aš – vyno teisių gynėjas. Capito? Ne žmogaus teisių, o vyno!“ Mane išgirdo vokiečiai, sėdintys už gretimo staliuko. Jie ėmė kvatotis: „Yes, yes, he is a wine rights activist!“ Džuzepė kreivai išsišiepė: „Mein Herr, tai butelio muliažas. Jis tuščias.“

Kiti balsai, kitos studijos

Toli gražu ne visi radijo darbuotojai žino, kad studijos sienos skiriasi nuo kitų. Jas sudaro eilė pertvarų, kurios, projektuotojų sumanymu, turi sugerti ir gesinti garso bangą. Erdvę tarp pertvarų užpildo porolono guriniais, nuodėvomis, sausu smėliu. Garsas tiesiog skęsta juose, nepalikdamas nei pėdsako, anei aido. 2009-aisiais radijas, kuriame aš dirbu jau keletą dešimtmečių, iš Prahos centro persikėlė į pakraščius, į miesto kapinių ir gėlių kioskų rajoną. Tai tykus, svetingas rajonas, kur be vargo sau vietą gali susirasti ir krikščionis, ir judėjas, ir agnostikas. Ne per seniausiai bendrosiose kapinėse atsirado musulmonų kvartalas ir atitverta laukymė budistams, kurių palaikai paliekami tiesiog ant žemės ėdriems paukščiams. Darbo dienomis aš dusyk pravažiuoju tramvajumi pro kapines. Ryte tramvajuje visada būna grupė juodai apsirengusių keleivių. Jų rankose gėlių puokštės ir vainikai. Atrodo jie iškilmingai. Tokioje draugijoje jautiesi svarbus. Vakarop pro tramvajaus langus gerai matyti paukščių tuntas, tolydžio neriantis žemyn, o po minutės kitos sunkiai kylantis į dangų – tarsi budėtų ir metodiškai, griežtai pagal grafiką keistų vienas kitą.

Kartą – tai buvo kraustymosi dienomis, kai radijo pastatas jau ištuštėjo ir krovikai išnešė netgi tualetinio popieriaus rulonus – aš užsisėdėjau redakcijoje ligi išnaktų. Su tikslu „pasirausti“, „pasikapstyti“ studijos sienose. Iš šalies turbūt atrodžiau kaip bomžas, kraustantis šiukšlių dėžę ar besirausiantis sąvartyne. Bet „iš šalies“ nebuvo nieko, ir aš entuziastingai atsidaviau savo veiksmams. Iš pradžių plienine mentele nugramdžiau nuo sienų minkštas poliuretano plokštes. Tada įgrūdau rankas ligi alkūnių į porolono gurinius. Aštrus skausmas kairės rankos bevardžiame piršte privertė mane staigiai ištraukti letenas. Pirštas kraujavo. Kraujas iš įpjovos žvaliai kapsėjo ant grindų, ir man teko apvynioti pagalvėlę skuduru. Sienoje kažkas dzingtelėjo, tarsi kažkur čia pat būtų įskilęs stiklas. Po to kažkas sprogo arba sudužo. Aš įtempiau ausis. Mano klausą nudegino lotynų kalbos duženos, ir iš dviejų tūkstantmečių glūdumos išgirdau Marcialio balsą: Ventris onus misero, nec te pudet, excipis auro, / Basse, bibis vitro: carius ergo cacas.

Aš įrašiau išgirstą lotynišką tekstą, įjungiau „laptopą“ ir suradau gugle antikinės poezijos antologiją. Rusiškasis epigramos vertimas skambėjo taip: В золото бедное ты облегчаешь желудок, бесстыдник Басс, а пьёшь из стекла. Что же дороже тебе? Ir tada man nušvito akys! Tai juk skeveldra iš mano laidos apie stiklą. Iš tiesų joje dalyvavo antikos žinovas, kaip tik jis ir prisiminė Marcialį! Ir ne tik Marcialį, bet ir Apokalipsę: Ir miesto gatvės – grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas. Antikos žinovas paaiškino citatos prasmę: „Šviesos atspindys ir visiškas vaiskumas. Viena švara ir kita švara.“ Tuo metu kraujuoti liovėsi, ir aš vėl nulindau į tarpusienį. Kažkas gyvas ar negyvas lyžtelėjo man delną, tačiau dar prieš tai išgirdau žabų ir malkų traškesį. Prisiminiau, kaip kažkada užtvindžiau studiją degančių pribuvėjų, vertėjų, sodomitų, nepralenktų gražuolių, turtingų siaubūnų, amžinų svetimšalių ir žynių klyksmais bei dejonėmis. Kai kuriuos pririšdavo prie medinių skydų ir pačirškindavo iš apačios, kitus sodindavo į statinę, apraizgę plonomis grandinėmis iš žvejų kabliukų, o statinę mesdavo į liepsną. Publika spiegdavo iš susižavėjimo, regėdama gyvą laužą su mirtininku, aprengtu dervuotais marškiniais.

Reginys sutraukdavo tūkstančius miestiečių. Jiems leisdavo pamėtėti malkelių ir žabų ryšulėlius. Ligi šiol kraipau galvą, kodėl amerikietis redaktorius liepė man iš laidos apie Renesansą išmesti pasakojimą apie nėščiąją, kuriai ant laužo prasidėjo priešlaikinis gimdymas, ir naujagimis išvirto tiesiai į ugnį. Delną maudė, nors ir nebaisiai. Aš nuėjau į tualetą ir myžtelėjau ant nudegimo. Tualetinio popieriaus jau nebebuvo, tačiau iš čiaupo dar bėgo vanduo. Grįžau studijon ir ėmiausi to, ką buvau pradėjęs. Sugraibiau kaugę pelenų iš laidos „Černivcių balsai“ ir sugrūdau į ją penkinę. Galvoje ūbavo apuokas, ausyse maudėsi „žuvę balsai“.

Jie vedė mane už rankos į penktojo vandenyno krantą. Aš gerai žinojau tą vandenyną: jis buvo mano buveinė, o ne tolima svetimšalė. Būčiau galėjęs užrištom akim surasti trumpųjų ir vidurinių bangų lentyną arba sugriebti už uodegos reikalingą radijo signalą. Krante aš supratau, kaip alsuoja praraja, supratau, kad oras turi savą gelmę ir gylį. Penktasis vandenynas padarė mane apsisprendusį, susikaupusį, mąslų. Jis įtraukė mane į kosminio masto dramą, nepalikdamas vietos jaukiam ir šiltam provincialumui. Iš tikrųjų aš save atradau tik prabilęs ir išgirdęs save. Aš vėl tramvajuje. Saulė leidžiasi, ir tasai saulėlydis atsispindi tramvajaus langų stikluose. Virš kapinių sklando paukščiai.

Vienas iš jų priskrenda prie lango ir pakimba virš manęs. Jo snape – žmogaus akis. Regis, ji man mirkteli. Aš žinau savo maršrutą. Jis pasibaigs oro duobėje. Ji gili ir erdvi. Joje galima judinti lūpas, bet be garso, be žodžių. Geresnės mirties žodžiams nesugalvosi. Argi ne taip?