Aktas negyvenamoje sodyboje, 1990
Adam Mazur

Homo Vikšraitis

Rimaldas Vikšraitis yra lietuvių fotografijos problema. Iš tiesų ne tik lietuvių, o plačiau – Vidurio Europos. Vikšraitis – tai nesuprastas keistuolis, amžinas autsaideris, nepaklusnus ekscentrikas. Paprasčiau jį atmesti ir marginalizuoti, nei suprasti. Lengviau šaipytis iš aukšto, nei pažvelgti iš autoriaus siūlomos perspektyvos. Patogiau apdovanoti už pasiekimus ir kalbėti banalybes apie orumą, nei atidžiai studijuoti vis naujas nuotraukas ir ciklus. Politiškai nekorektiška ir vizualiai nepatogi Vikšraičio fotografija – tai pamišimo akimirka nuosekliame ir elegantiškame fotografijos istorikų, teoretikų ir kritikų naratyve. Vikšraitis yra intriguojantis pažinimo simptomas, kurio analizė leidžia suprasti lietuvių ir Vidurio Europos fotografijos kompleksus, elgesį ir tapatybės problemas.

Nespalvotos Rimaldo Vikšraičio nuotraukos iš Lietuvos kaimo vaizduoja ne tiek bendras scenas, kiek inscenizuotas situacijas. Vikšraitis režisuoja žmones, kartais į kameros performansus pasikviečia netgi gyvūnus – gaidį, ožką, gandrą, arklius… Ypatingas vaidmuo tenka daiktams. Jie yra kur kas daugiau nei rekvizitas, autoriaus pasitelkiamas sukurti simboliniam matmeniui, besiveriančiam prieš monodramos žiūrovo akis. Daiktai sudaro kompozicijas ir išlieka dėmesio centre. Aplink daiktus vyksta veiksmas (ar galbūt daiktai skatina aktorius veikti?). Ypatingas aktorius, atliekantis labai svarbų vaidmenį, yra lietuviškas peizažas. Tai ne ta idilė, pažįstama iš klasikų fotografijų (pavyzdžiui, Jano Bułhako), o greičiau postapokaliptinė dykuma, pilna meninių ekscesų, primenančių gyvas scenas iš Hieronimo Boscho paveikslų. Neabejotinai visuma yra labai metaforiška, tačiau reikšmės sprūsta iš vienaprasmio apibūdinimo. Vikšraičiui nėra svarbu paprastu pasakojimu apie gyvybę ir mirtį pasiekti platų žiūrovų ratą. Atvirkščiai, jis kuria paslaptingas, nepaaiškinamas situacijas. Traukia dėmesį nuotraukų, sudarančių nuoseklią visumą, bet nepasakojančių linijinio, lengvai perskaitomo pasakojimo, forma. Iš pirmo žvilgsnio Vikšraičio fotografijų funkcija neaiški. Ar jam svarbu įamžinti akimirkos veiksmą? Sukurti savarankišką meno kūrinį? Pasišaipyti iš savęs, žiūrovo ir viso pasaulio?

Nuotraukose matome sugadintus daiktus, varganus būstus ir interjerus. Tai nėra gražūs žmonės. Greičiau paskutinio Lietuvos kaimo paskutiniai gyventojai. Tai kažkuo primena vėlyvųjų viduramžių pragarą ir post-pankinį trilerį (Vikšraitis kuria kažką panašaus į garsųjį „Burning Man“, skirtumas tik tas, kad jo festivalis vyksta kasdien). Šiose nuotraukose esama energijos ir humoro (kritikai rašo apie groteską). Kameros performansai sugeria dėmesį, o Vikšraitis daro viską, kad kiekviena nauja nuotrauka nustebintų. Įdomu tai, kad Vikšraičio cikluose žmonės dažnai atsukę nugaras, slepia veidą ir tapatybę. Galbūt čia kalbama apie gėdą, kurios anksčiau, „komunoje“, jie nejautė. Gal svarbu nukreipti dėmesį nuo veido į kūną, į jo ekspresiją, odos faktūrą, raumenis. Dadaistinis performansas virsta pantomima ir nusileidžia iki vaikiško pokšto. Neslepiama genitalinė-analinė fiksacija, tarsi penkerių metų vaiko, išlavintą žinovą verčia jausti nerimą. Kaip apie tai rašyti? Kaip kalbėti? Ar taip neišjuokiamas mūsų kraštas ir neparodomas jo kultūrinis menkumas, lyginant su gerai sutvarkytais Vakarais? Ar nėra menas fotografuoti taip, kad prajuokintum netašytus septynmečius? Ar žvelgdami į tas nuotraukas neturėtume – kalbant psichoterapeutų žargonu – pažadinti savyje vaiko?

Žymos: