Lina Simutytė

Hablo dėsnis

„<…> Žinojimas yra skirtingo dydžio daiktai, kurie negali tilpti mūsų kaukolių kambarėliuose <…>“
Ernestas Noreika. „hablas“

Alkos tvenkinį supantis pušynas kvepėjo erdviomis naujos statybos namuose įrengtomis svetainėmis ir gintare išmirkusiais vabzdžiais. Šis kvapas vienu metu priminė tiek laisvojo kritimo sukeliamą svaigulį, leidžiantis parašiutu neabejojant, jog sultinga žemė apačioje laukia pasirengusi apglėbti minkštomis, žolėtomis savo rankomis, tiek baugią grėsmę – parašiutui neišsiskleidus, tas pats motiniškas minkštumas akimirksniu gali skausmingai perverti jame įstrigusiomis stiklo nuolaužomis, nešlifuotu žvyru arba skeveldromis.

Mama įspėdavo neglostyti žolės, nes jos kailis gali įdurti. Ir apskritai – laikytis kuo toliau nuo pušų, kuriose namelį buvo susirentęs Feliksas. Miestelio keistuolis, dėl savo apskrito trumpo kūno su masyviomis kojomis, aplinkinių dar buvo vadinamas Koloradu. Kaip ir vabalas, Feliksas maitindavosi tuo, ką rasdavo svetimuose daržuose arba miške, o iš tvenkinio semtą vandenį virindavo nerūdijančio plieno kibire su vaistažolėmis, kranto akmenukais bei sakais. Palaukęs, kol tokiu būdu filtruotas vanduo visiškai atvės, gerdavo godžiais gurkšniais.

Arčiausiai pušyno gyvenusieji kalbėjo, kad Feliksas tik apsimeta nebyliu, nes ne sykį girdėjo rytais jį čirpiant taip, kaip dėl ypatingų priežasčių geba čirpti tik katės, norėdamos namiškiams pranešti apie besiartinantį pavojų – plėšrų paukštį už lango ar įsibrovėlį, krebždantį anapus pagrindinių namų durų.

Felikso svetainė, nepriekaištingai pritaikyta nykštukiškam jo kiautui, buvo sukalta iš pušų krituolių; jos sienos iš tolo priminė tobulai vienodo ūgio žmonių kūnus, paeiliui suguldytus, o tada surištus ties kaklais ir čiurnomis. Stogą atstojo mazgais suraizgyta perdžiūvusi lapija, standžiu lako sluoksniu padengti šieno ir šakų pluoštai, o durų vietoje iš tolo švietė neoniniais dažas nupurkštas šiferio lakštas.

Anksčiau Feliksas bandė dirbti statybininku, tačiau nei vienoje brigadoje dėl savo keisto būdo, nuolatinio tylėjimo bei išvaizdos taip ir nepritapo. Žmonės skleidė gandus, kad net palikęs darbo vietą į ją paslapčia atslinkdavo susirinkti brokuotų langų rėmų, sustingusio cemento ir metalo laužui nurašytų likučių. Viską tempdavo pas save, tačiau pušyne nė vienas nebuvo aptikęs jokių pašalinių daiktų ar nuolaužų, tad neturėjo pakankamai įrodymų, kad būtų galima pateikti rimtus kaltinimus ar Feliksą nubausti. Jei iš pradžių gyventojai dar ir bandydavo užsliuogti virvėmis, kuriomis keistuolis patekdavo į savo namelio vidų, po sekinančių mėginimų liaudavosi, nes neturėjo pakankamai jėgų pakilti iki pušų viršūnėse siūbuojančio Kolorado tvėrinio.

Paryčiais, vos dienai pradėjus švisti, ne vienas kaimynas teigė matęs Feliksą dar tvyrančios nakties mėlynumu prisodrintuose savo daržuose: graužiantį bulvių ūglius, kuriuos jis iškapstydavo iš vėsios žemės, pasigardindamas pirmosiomis bazilikų šakelėmis; nurenginėjantį liturgiškai violetines baklažanų sutanas ir laižantį sunokti nespėjusias, migla apsitraukusias juodųjų pomidorų kekes. Stovėdavau Felikso pušimis vadinamo miško ruože, Alka nuo manęs nusukdavo vandeningą savo veidą, ir pasaulį įsivaizduodavau mirkstantį dubenyje kaip akvarele pieštą paveikslėlį tol, kol padūmavusi baklažanų violetinė, klampi nakties mėlyna, tamsi tviskantį jūržolių bei smaragdo lydinį primenanti bulvių žalia ir juoda – pradanginusi savyje galaktikas, išmatuojamas nebent tamsos greičiu – susimaišydavo, o piešinį ištraukus vanduo dubenyje nusidažydavo nieko nereiškiančia pilkuma.

Galvojau, kad šitaip, ko gero, ir atrodo toji visų įsivaizduojama Amžinybė, kurios taip atkakliai siekiame. Pilka ir nyki, tačiau talpinanti visa, dėl ko nekenčiame tokių įsibrovėlių kaip Feliksas ir ką tikime esant reikšmingais – ir baklažanus, ir bulves, ir pomidorus, kurie, nieko nenutuokdami nei apie laiką, nei, tuo labiau, apie prasmę, tiesiog auga ir vysta, vysta ir auga.

Vieninteliai bazilikai, graikiškai dar reiškiantys Karaliaus rūmus, galėtų pasakyti daugiau. Tačiau nei visos pasaulio bazilikos, nei švenčiausi maldos namai, nei Felikso pušyse suręsta svetainė dar nė karto nebuvo prabilę.

*

Tą pavasarį tėtis iš užsienio grįžo įgijęs statybų vadovo atestatą ir per savaitę turėjo surasti dešimties vyrų grupę, kuri prisijungtų prie pirmojo visame miestelyje devynaukščio statybos.

Tą pavasarį jau nebegyvenome viename name su seneliais ir dar dviem tėčio broliais, o išsikraustėme į ūkinį pastatą šalia. Žinoma, močiutė kasdien atklampodavo molinga bendro kiemo žeme ir pranešdavo visas miestelio paskalas, tačiau, mums pagaliau išsikrausčius, įgijome bent jau šiokią tokią autonomiją. Prieš tai situacija tapo nevaldoma, nes kuo daugiau dėmesio skyrėme močiutei, tuo plačiau joje vėrėsi tuštuma, kurios nesugebėjome užpildyti. Pamažu ji virto ne ramesne, ko įprastai tikimasi artimiesiems senstant, bet dar nuožmesne. Jai visko reikėjo čia ir dabar. Tarkim, išgirdusi, kad kaimynė nežinia iš kur ištraukė nerūdijančio plieno kavinuką, kurį vadino Aladino lempa, verdančia viską, ko ji užsigeidžianti, iš pradžių ėmė reikalauti senelio, jog jis nueitų išsiaiškinti, kur tokį stebuklą gauti. Sužinojusi, kad kavinukas buvo giminės relikvija, ėmė šantažuoti visus kitus šeimos vyrus, o tada ir mamą, kuri reaguodavo jautriausiai, močiutei dieną naktį kartojant tą patį per tą patį:

– Jeigu negausiu kavą verdančios lempos, mano širdis sustos.

Baisiausia atrodė tai, kad močiutės žodžiuose galėjo būti tiesos – antrus metus jos širdies veiklą reguliavo elektrokardiostimuliatorius, įsigytas miestelio gyventojams surinkus reikiamą sumą.

Mama, neapsikentusi kraujospūdžio matavimo aparato garso, kuris skleidėsi visuose kambariuose abiejuose namo aukštuose, močiutei karštligiškai tikrinant kraujo spaudimą, tiesiog nuėjo pas kaimynę, paprašė paskolinti kavinuką kelioms dienoms ir grįžusi tikėjosi bent kuriam laikui susigrąžinti ramybę. Tačiau močiutė, pamačiusi, kad legendomis apipintas kavinukas nuo to, kurį pati turėjo vaikystėje, skiriasi tik spalva, tiesiog išrėkė: „Chlamas čia, metalo laužas, ne lempa!“ ir visa jėga trenkė jį į medines grindis, reikalaudama nedelsiant nešti lauk.