Stanislawas Ignacis Witkiewiczius. Autoportretas. Išsekimas, su lempa. Zakopanė, apie 1913. Iš Zakopanės Tatrų muziejaus fondų
Jolanta Miškinytė

Gyvenimas kaip meno pretekstas

Tokių iškilmių, kokios 1988 m. balandžio 14 d. iš pat ryto dėjosi Zakopanėje, šis Podhalės kurortas jau seniai nematė. Dešimtą valandą prie Witkiewicziaus teatro sustojo juodas fordas, iš kurio buvo išneštas šviesus pušinis karstas, apdengtas baltos ir raudonos spalvų vėliava. Pastatė jį teatro fojė, prie durų jau rikiuojantis tūkstančiams nekantriųjų, atėjusių paskutinįkart pagerbti lenkų modernizmo dailininko, rašytojo, meno teoretiko, katastrofos filosofo, vizionieriaus, legendinio skandalisto Stanislawo Ignacio Witkiewicziaus, žinomo kaip Witkacis. Penkioliktą valandą nacionaliniais kostiumais pasidabinę kalniečiai, triskart stuktelėję karstą į teatro slenkstį (simboliškas atsisveikinimas su namais), įkėlė jį į tradicinį vietos vežimą, paskui kurį iki pat istorinių kapinaičių sekė, pasakojama, jau kelios dešimtys tūkstančių lydinčiųjų. Vaikai nešė vainikus, grojo kalniečių kapela. Mažytėje bažnytėlėje prie pat kapinių eisenos laukė kunigas profesorius Jozefas Tischneris, kurio pamokslas ne vienam išspaudė ašarą.

Trumpinant istoriją, tą dieną Zakopanėje buvo perlaidojami po kelių dešimtmečių iš Ukrainos atgabenti Witkacio palaikai. Kaip tik sukako šimtas metų nuo jo gimimo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tuomet į šeštą dešimtį įžengęs Witkacis mėgino stoti į Lenkijos kariuomenę, tačiau nebuvo priimtas dėl amžiaus ir sveikatos. Traukdamasis jis perėjo Lenkijos ir Ukrainos sieną. Jeziorų kaime kūrėją pasiekė žinia apie Raudonosios armijos invaziją į Lenkiją. Priblokštas menininkas jau kitą dieną, 1939 m. rugsėjo 18-ąją, nusižudė, išgėręs vaistų ir persipjovęs venas. Pirmojo pasaulinio karo metais Witkacis tarnavo carinėje armijoje, iš arti matė Spalio revoliuciją, kuri visam gyvenimui paliko panišką bolševikų baimę. Komunizmą jis laikė grėsme europinei kultūrai, į bet kokį kolektyvizmą, uniformiškumą žvelgė su siaubu. Viename iš 1939 m. rašytų laiškų jo apokaliptiškas nusiteikimas daugiau nei iškalbingas: „Pasaulinė katastrofa vis arčiau. Ar po jos dar atgysime – abejotina“.

Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius save, Bruno Schulzą ir Witkacį yra pavadinęs trimis lenkų avangardo muškietininkais. Komunistinė Lenkijos valdžia atiduoti pagarbą Witkaciui pasirinko tikrai ne iš meilės avangardui ar, juolab, iš palankumo asmeniui, neatitikusiam nei „teisingo“ meno, nei „tvarkingo“ piliečio kanonų. Paprasčiausiai, baigiantis praėjusio amžiaus devintajam dešimtmečiui, socialistinio lagerio vadovybė jau nori nenori matavosi liberalesnę kaukę. Tačiau Witkacio pagerbimas pasirodė kietas riešutėlis. Statyti jubiliejinius spektaklius pagal šio dramaturgo pjeses paskirti režisieriai nesuprato jo abstraktaus mąstymo, aliuzijų, tad rezultatai tiesiog stulbino primityvumu. Išleidus proginį pašto ženklą paaiškėjo, kad ant jo atsidūrė visiškai ne Witkacio, o jo bičiulio T. Langiero atvaizdas. Tačiau didžiausiu sukrėtimu tapo žinia, jog nusipelniusiųjų kapinėse Zakopanėje su pompastika palaidoti palaikai – toli gražu ne garsiojo menininko.

Gandas, jog šalia Witkacio motinos Marios Witkiewiczowos atgulė visiškai ne jos sūnus, spaudą pasiekė praėjus vos porai savaičių nuo iškilmių. Iš tiesų dar po ekshumacijos menininko giminaitis įspėjo Ukrainos kultūros viceministrą S. Koltyniuką, kad bus įvykusi klaida. Iškasta kaukolė šypsojosi kone holivudine šypsena, nors jo dėdę gerokai kankino nesveiki dantys. Šalia aptiktos ukrainietiškos palaidinės sagos, diržas, metalinis žiedelis tikrai nepriklausė Witkaciui, o ir antropologiniai duomenys išdavė, kad tai maždaug trisdešimtmetės moters palaikai. Jie jau buvo visiškai paruošti kelionei, kuomet ukrainietis viceministras pasidalino abejonėmis su specialia Lenkijos komisija, atvykusia pasiimti to, kas buvo likę iš garsiojo modernisto. Perpykę komisijos nariai nerimstantį Witkiewiczių giminaitį iškvietė griežto pokalbio – ar jis siekiantis sugadinti taip sunkiai gerintus Lenkijos santykius su Ukraina ir Sovietų Sąjunga? O gal nori sužlugdyti savo karjerą?

Prieš porą metų teko stovėti prie minimo kapo su vietoje Witkacio iškilmingai perlaidota jauna ukrainiete. Tada Zakopanės gidas paprašė turistų surasti senosioms šio miesto kapinaitėms nebūdingą antkapį, pridurdamas: „Gal tarp mūsų esantys lietuviai jį atpažintų?“ Tai nebuvo sunki užduotis – kaipgi neatpažinsi lietuviško koplytstulpio, žyminčio Witkacio tėvo – dailininko, meno kritiko, Zakopanės architektūrinio stiliaus kūrėjo Stanislawo Witkiewicziaus paskutiniojo poilsio vietą. Jis buvo kilęs iš Žemaitijos bajorų, šeimą sukūrė su Tryškiuose gimusia bajoraite, Varšuvos konservatorijos absolvente Maria Pietrakiewicz. Iš Varšuvos į kalnus 1890-aisiais Witkiewicziai persikėlė dėl šeimos galvą užpuolusios džiovos. XIX–XX a. sandūroje Zakopanė jau garsėjo ne tik kaip šios ligos gydymo centras, bet ir kaip dvasinė Lenkijos sostinė. Ji it magnetas traukė dailininkus ir poetus, Tatrų kalnus bei juose knibždančias gyvybės formas tyrinėjusius gamtos mokslininkus, netgi politikus. Zakopanėje Witkiewicziai antrąsyk pakrikštijo savo tuomet penkiametę atžalą, būsimąjį avangardistą Witkacį. Jo krikštamote tapo garsi lenkų aktorė Helena Modrzejewska.

Žymos: