Režisierius Peteris Brookas teatro salėje (Paryžius, 2013). Thomo Rome'o nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Aušra Kaminskaitė

Gyvas kritikas povandeninėje teatro ekosistemoje

Vienas žymiausių visų laikų teatro režisierių Peteris Brookas knygoje „Tuščia erdvė“ rašė: „Kritikas, kuris nebemoka džiaugtis teatru – be abejonės, negyvas kritikas; kritikas, kuris myli teatrą, tačiau nežino, kaip tokia meilė įpareigoja, irgi negyvas; gyvas kritikas – tai tas, kuris aiškiai įsivaizduoja, koks turi būti teatras, ir kuriam pakanka drąsos atmesti savo formulę kiek­vieną kartą, kai išgyvena didelį teatro įvykį.“

Šį veikalą skaičiau pirmame teatrologijos kurse ir nusirašiusi minėtąją frazę iškart pakabinau virš darbo stalo. Tuo metu „Tuščia erdvė“ atrodė vienintelis prieinamas šaltinis, kuriame pasistengta trumpai ir konkrečiai suformuluoti, kaip kritikas turėtų mąstyti. Labai paprasta: reikia būti nepavargusiam nuo teatro, neįsimylėjusiam jo tiek, kad viską atleistum, bei puikiai žinoti, koks teatras yra geras ir prasmingas, tačiau neapibrėžti to konkrečiomis formomis.

Vis dėlto skaityti apie bet kurią profesiją ir ją praktikuoti – nedaug bendra turintys dalykai. Ir tai nėra geras ženklas kritikai, kurią nemažai žmonių iki šiol suvokia kaip nuosprendį meno kūriniui arba bandymą paaiškinti, ką jo autorius turėjo omenyje – jei praktika ir teorija taip stipriai skiriasi, kaip galima pasitikėti tekstais specialistų, nepažinusių konkretaus meno kūrinio augimo proceso? Palyginimui – kadaise buvo keista išgirsti apie amerikiečius, tyrinėjančius sovietmetį: ar komunistinio režimo neišgyvenusieji gali būti kompetentingi tai analizuoti? Juolab – kodėl realios patirties turintys žmonės turėtų pasitikėti žvilgsniu iš šalies? Tada kažkas pasiūlė atsakymą: todėl, kad emociškai nesusijusieji su reiškiniu gali jį tyrinėti objektyviau, pasąmoningai neteisindami ir neteisdami nė vienos žmonių grupės. To pakanka aiškinant pašaliečių pasirinkimą analizuoti fenomenus, kurie jiems svetimi. To maža, kai šie tyrėjai nusprendžia dar ir patarti, ką profesionalai turėtų daryti kitaip.

Grįžtant prie teatro, visiškai normalus ir suprantamas kūrėjų pyktis ant kritikų, bandančių paaiškinti, kokie sprendimai kenkia spektaklio visumai, juo labiau – siūlančių priemones, jų manymu padėsiančias to išvengti. Pirma, kūrėjai, priešingai nei kritikai, žino krūvą aplinkybių, dėl kurių darbas pavyko būtent toks, koks buvo pristatytas publikai. Antra, analizuojamoje temoje jie dažnai yra kur kas labiau apsiskaitę, ir čia slypi kritiko darbo paradoksas bei jo sąlygojami kompleksai: kaip skambėti užtikrintai vertinant meno kūrinį, kurio medžiagos ir temų analizei paprastai nesi skyręs tiek savaičių, kiek jo autorius? Vienas variantų galėtų būti toks: kritikui nereikia apsimetinėti, kad jis viską supranta geriau už kitus, kaip ir nėra reikalo dėl to graužtis. Aišku, nėra ir kuo didžiuotis – svarbiausia sąmoningai suvokti situaciją ir išnaudoti ją tobulėjimui, o ne užsisklendimui, „kol jau būsi pakankamai pasirengęs ir kompetentingas“.

Įdomu, kad knygose, straipsniuose, socialiniuose tinkluose, asmeniniuose pokalbiuose kritikos tema pasisakantys praktikai taip pat tiki žinantys, kaip kritikai turėtų dirbti savo darbą. Būtų galima lengvai nuslysti į ironiją apie beveik tris milijonus visų sričių Lietuvos ekspertų, tačiau įdomiau pasvarstyti, ko reikalavimais kritikams siekia kritikuojamieji ir kiek juose konstruktyvumo.

Ne veltui teksto pradžioje paminėtas P. Brookas, „Tuščioje erdvėje“ skyręs dėmesį daugumai teatro pasaulio specialybių, tarp jų – teatro kritiko(s) poreikio aprašymui, išdėstytam per tris knygos puslapius. „Kritikai ateina ir išeina, tačiau kritikuojamieji kaltina „juos“ vis tuo pačiu“, – tvirtino režisierius 1968-aisiais, pripažindamas kai kurių kritikuojamųjų keliamų sąlygų beprasmiškumą, bandydamas suprasti, kokie yra kritikų darbo tikslai bei prasmė ir drauge nepamiršdamas iškelti savo reikalavimų.