Vasario 16-ąją buvo įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Šiemet tarp laureatų yra ir kino režisierius Gytis Lukšas, įvertintas už kūrybišką nacionalinės literatūros adaptaciją kino kalba.

Dabar, kai įprasta atvirai kalbėti ir net rašyti knygose, kad sovietmečiu nesukurta jokių vertingų literatūros, teatro ir kino kūrinių (skaitykite knygą „Nugenėta pušis“ ir klausykitės jos autorės įrašytų pokalbių per radiją ir TV), taip ir knieti pacituoti G. Lukšo žodžius, pasakytus prieš trejetą metų, kai jis keliuose Lietuvos miestuose organizavo „Lietuviškas kino pamokas“: „Noriu priminti, kad būtent okupacijos metais buvo sukurta daug filmų, kurie sudaro mūsų kino aukso fondą. Štai „Herkus Mantas“ – iki šiol vienintelis istorinis lietuvių filmas, kuriame okupantų kariuomenė masinėse scenose vaidino ir vokiečių riterius, ir prūsus. „Skrydis per Atlantą“ – pasakojimas apie Darių ir Girėną, kurį kuriant dalyvavo visa Lietuva, buvo daugiausia žiūrovų anuomet surinkęs lietuviškas filmas. „Velnio nuotaka“ – pirmas lietuviškas miuziklas – iki šiol esantis legendiniu pavyzdžiu.“

Gerų anuomet sukurtų filmų sąrašą nesunkiai galima tęsti. Be jokios abejonės, mūsų kino aukso fonde yra ir keli G. Lukšo kūriniai.

Paradoksalu, bet atgavus Nepriklausomybę mūsų šalyje, galima sakyti, nesukurta filmų, kuriuose būtų išanalizuota ir solidžiai įprasminta tai, kas sovietinėje Lietuvoje tikrai nebuvo skatinama. Lietuviškojo identiteto šaknų paieškoms, tautinės savimonės reanimacijai, lietuviškų tradicijų genealogijai minėtu laikotarpiu skirta daug filosofinių, literatūrinių, menotyros ir įvairių žanrų meno kūrinių. Tačiau kinematografiniuose baruose tokie pavyzdžiai atrodo tarsi reti želmenys dykynėje ar apleistoje gaisravietėje.

Senoji lietuviškosios kinematografijos gvardija, turinti reikiamos patirties, išminties ir talento šiam darbui atlikti, per ilgai laukė patogių kūrybos sąlygų. O už juos kur kas energingesni jaunieji kino kūrėjai visai nedeklaruoja ištikimybės tautinėms tradicijoms ir pabrėžtinai stengiasi atrodyti kaip „pasaulio piliečiai“. Sprendžiant iš darbų, jiems daug svarbiau kuo greičiau peržengti gimtųjų namų slenkstį ir atsikratyti „provincialumo“. Mažai kas supranta, kad būtent tai, ko gero, ir yra pats ryškiausias tikrojo provincialumo bruožas.

Kitas paradoksas – sovietinės cenzūros sąlygomis Lietuvoje sukurta nemažai filmų, kurių autoriams rūpėjo tiesiogiai ar ezopine kalba skelbti tris svarbiausius būties klausimus: „Kas mes, iš kur mes ir kur einame?“

Režisierius G. Lukšas lietuviškų tradicijų dirvą pureno nuosekliai. Jau pirmasis pilnametražis filmas „Žvangutis“ (1974 m.) sukurtas pagal lietuvių tautosakos temas stilizuojančią Kazio Sajos pasaką. XIX a. pabaigoje, nešini „stebuklingomis“ vytelėmis, du vandens ieškantys draugai Vilimas ir Ulys ateina į vaizdingą žemaitišką Kalniškių kaimą. Čia gyvenantys vargo žmonės tiki piktąja jėga, kuri neva knibžda vietinėse pelkėse, bet valstiečių atmintyje tebegyvas ir realus 1863 m. sukilimas, kurio aukoms vietiniai dievdirbiai tebeskaptuoja kryžius.

Filmą verta pažiūrėti vien dėl „zimagorus“ vaidinančių Juozo Kisieliaus ir Viktoro Šinkariuko, taip pat dėl to, kad „Žvangutį“, anot Sauliaus Macaičio, galima laikyti „paraiška ateities filmų patriotinėms gaidoms“. Galima sutikti ir su kategoriško kritiko pastaba, kad tarp baladės bei etnografinės istorijos balansuojančiame filme „pasitaiko ir nemeluotos poezijos, ir modernesnės ironijos (Ulio paveikslas), tačiau į vieną harmoningą, stilistiškai nuoseklų akordą jis dar nesusilydo“.

Gerokai brandesnis filmas „Virto ąžuolai“ (1976 m.), sukurtas pagal nūnai nemadingo „liaudies rašytojo“ Juozo Baltušio novelę ir intrigavęs pažadu parodyti „šekspyriškas aistras lietuviškame sodžiuje“. Tai išties šiurpą kelianti istorija, kaip samdinė Kazytė (Nijolė Lepeškaitė) sumanė tapti pasiturinčios sodybos šeimininke ir be jokių skrupulų pašalino iš savo kelio visas kliūtis. Pagrindinis siužeto konfliktas užsimezga dar prieš titrus prie trijų brolių motinos mirties patalo, o priemonės, kurias pasirinko kitų sąskaita turtinga ponia tapti įsigeidusi samdinė, įkvėpė Kazytę recenzijose vadinti „lietuviška ledi Makbet“.