Gunnhild Øyehaug

Auksiniai raštai

Pro atvirą virtuvės langą močiutės name girdėti, kaip vėjas kieme šlamina žolę ir drebules. Bet vėjo negirdi ji, apžergusi jį, sėdintį ant medinės kėdės siauroje virtuvėje. Jie atmynė dviračiais į mažąjį namelį, negyvenamą nuo to laiko, kai mirė močiutė, kikendami užlipo laiptais, ir dabar ji pasikėlė sijoną ir pasilipo ant kėdės kojas jungiančių skersinių. Padai įremti į skersinius, viena ranka – ant durų rankenos, kita – ant virtuvės stalo, o kūnas juda aukštyn žemyn. Jis padeda prilaikydamas ją už sėdmenų, jo veidas paraudęs iš skausmo pakaušiui trankantis į geltoną medinėmis dailylentėmis iškaltą sieną. Jie susitiko prieš šešis mėnesius vakarėlyje ir, stovėdami skirtingose kambario pusėse bei žiūrėdami vienas į kitą, žinojo, – kaip sakė po kelių valandų gulėdami ant čiužinio ant grindų jos bute ir glostydami vienas kitam plaukus, – kad tai neišvengiamai įvyks. Taip jie ir mylėjosi, reguliariai, bene tris savaites, kol jai praėjo noras, nes pastebėjo, kad jis vengia įsipareigoti. Ji susisielojo. „Daugiau su manim niekada nekalbėk“, – tarė. Tad jie dabar nesikalba. Ji jaučia, kaip nuo įtampos dega šlaunys, o jis nugramzdintas gilių giliausiose smegenų tamsybėse.

Jie susitiko ir vėl, prieš tris mėnesius, vakarėlyje ir, stovėdami skirtingose kambario pusėse bei žiūrėdami vienas į kitą, žinojo, – kaip sakė po kelių valandų gulėdami ant čiužinio ant grindų jos bute, – kad tai neišvengiamai įvyks. Taip jie ir mylėjosi reguliariai tris savaites, kol ji daugiau nebegalėjo, nes pastebėjo, kad jis nenori jokių įsipareigojimų. Beje, plaukų jis jai daugiau nebeglostė. Nuoga, sugniuždyta sėdėjo ji ant čiužinio ir pati glostėsi plaukus. Nutvėręs už klubų ir įrėmęs galvą jai į pilvą, jis sakė: „Nenoriu suteikti tau apgaulingų vilčių. Rimtų santykių dabar užmegzti negaliu. Netinkamas laikas.“

Jie susitiko vėl, prieš tris savaites, vidurnaktį, „Shell“ degalinėje. Ir stovėdami, vienas – prie akinių nuo saulės stovo, o kitas – prie ledų šaldiklio, žinojo, – kaip sakė po kelių valandų gulėdami ant čiužinio ant grindų jos bute, – kad tai neišvengiamai įvyks. Jo rankos slysta, siekia jos krūtų, liūliuojančių po palaidinuke, o akys už vokų, regis, grimzta gilyn kaukolėn, tarytum du sunkūs akmenys. Virtuvės langas praviras, nuo vėjo langaspynė braška, stiklas virpa, aukšta žolė ir drebulės kieme šlama, o vėliavos stiebo virvė dunksi šaltu metaliniu ritmu. Ji galvoja: mes mylimės, vadinasi, jis persigalvojo.

Vėjyje kniaukia katė, bet jis jos negirdi, rankos slysta žemyn po jos sėdmenimis. Artėja kulminacija, ir jis suima ją už klubų. Visada besiartinant lemiamai akimirkai ją apsukdavo ir nutverdavo už klubų. O ji vis tikėdavosi, kad neapsuks, kad pabaigs žvelgdamas tiesiai į veidą, ir ji galės stebėti, kaip jis tuomet atrodo. Galvodavo, ta veido išraiška, ta ekstaziška veido išraiška, atskleisianti visą tiesą, taip jo slepiamą. Manydavo, kad jis slapta ją myli, tik nedrįsta prisipažinti, net sau pripažinti, ir būtent ši veido išraiška jį išduos, išduos kažką panašaus į meilę. Jai taip reikia pamatyti, įsitikinti, kad iš tiesų taip ir yra, kaip ji mano. To užtektų. Na ir kvaiša.

Vėjas šlamina žolę ir drebules kieme, viskas šnara, žaliuoja, banguoja. Jie drebina virtuvę, ir kaip tik tuomet, kai jos akį plautuvėje pagauna porceliano puodelis baigiančiais nusiplauti auksiniais raštais, ji pajunta, kad jis atleidžia jos klubus. Ji suklūsta, ir jau dabar tai ji turi pamatyti, dabar tai ji pamatys jo veidą. Ir apsisuka. Deja, kiek per aukštai kilsteli sėdmenis, ir jis išsprūsta prieš pačią kulminaciją, pokštelėdamas lyg atkemšamas butelis. Tai, ką ji pamato, tėra išraudęs, frustracijos iškreiptas veidas, ir, netekusi pusiausvyros, ji parkrinta priešais ant grindų, ant kažkokio plastikinio pinto kilimėlio. Jis pakyla nuo kėdės, paklausia, ar viskas gerai, ir, išgirdęs „taip“, pabaigia ant priešais jį išlenktos jos nugaros, kaip tik tuo metu, kai vėjyje dar garsiau sukniaukia katė, ir kai ji pajunta, kad šlaunis nuo įtampos užgėlė jau visai nebepakenčiamai.

O, gyvenime
(naujoviškas mąstymas)

Eva yra moteris, ji atvėrė savo lytį vyrui. Jis vardu Frankas. Frankas turi gražų penį, mąsto Ema. Penis juda pirmyn atgal, ir tai, jos manymu, malonu.

Prieš tris dienas Franko penis pirmyn atgal judėjo kitoje moteryje, vardu Gerda. Gerdos didelės ir apvalios krūtys. Frankas glėbė jas iš už nugaros, stumdydamas penį pirmyn atgal.

Prieš tris dienas Gerda klūpojo savo lovoje ir leido kitam vyrui kaišioti penį. Jis vardu Adamas. Adamas laikė ją nutvėręs jau už klubų, o ne už krūtų, ir kartojo o Dieve o Dieve. Virpėdamas prašė jis Gerdos, gal galėtų ištiesti ranką, pasiekti jo sėklides ir jas paglostyti. Prieš pusdienį, beje, jis stovėjo už moters, vardu Eva, ir kartojo o Dieve o Dieve, kol Eva, pasirėmusi viena ranka, kita braukė jam per sėklides, pliauškančias jai už nugaros.

Dabar Eva tą patį daro Frankui ir sulaukia didelio pasisekimo. O Dieve o Dieve, sako jis.

Dievas klausosi, mąsto. Tada patvarko, kad visa, išskyrus tai, išnyktų. Oras, laikas, ekonomika, nereikšmingi pokalbiai valgyklų eilėse, rožių auginimas, skėčių pirkimas, banko pervedimų terminai, visos profesijos, visi traukinių tvarkaraščiai ir autobusų maršrutai, netikėtas susitikimas už kampo, stebėjimas kito, jam bevalgant pusryčius, ūmai apėmusi aistra ir suvokimas, kad čia ir liksi visam laikui, šiame kvailokais apmušalais išklijuotame kambaryje su didžiuliu langu, kuriame kažkas valgo pusryčius, kur gali ištiesti ranką, paliesti to žmogaus plaukus ir nieko nesakyti, tiesiog mylėti ir t. t. Tie solidūs kertiniai akmenys, kurie mus taip nepastebimai ir tvirtai laikė, jie išnyksta. Praktinės pasekmės yra tos, kad dabar pasaulio tvarka kita, labiau horizontali, dabar vyrai ir moterys turi užsiimti seksu nuolatos1. Tai primena estafetę, kėdės žaidimą2, kuriame niekas neiškrenta. Tiesą sakant, visuomenė dar niekada nebuvo taip susipynusi kaip dabar, nors ir išvirtus kertiniams akmenims.