Guillaume Apollinaire | Eilėraščiai

zona

Pagaliau pavargai nuo šio seno pasaulio

Piemenie o Eifelio bokšte tiltų kaimenė šįryt baubia ir bliauna

Įkyrėjo tau Antikos Graikijos Romos griaučiai ir liekanos

Čia netgi automobiliai atrodo kaip tikros senienos
Tik religija vienintelė lieka nauja nepasenus religija
Paprasta kaip aerodromų angarų linija

Europoje tu viena nepasenusi o Krikščionybe
Šiuolaikiškiausia Europa tai Jo Šventybė
Popiežius Pijus X ir tu priešais langus ėdamas gėdos
Nedrįsti užeiti į bažnyčią išpažinties šįryt skubėdamas
Skaitai lankstinukus katalogus reklamas giedančias garsiai
Tokia šio ryto poezija o proza tebus laikraščių priebalsiai balsiai
Detektyvai nuotykių romanai garsenybių biografijos
Tūkstančiai skaitalų kiekvienas už keletą grašių

Mačiau šįryt dailią gatvę pavadinimo neatsiminsiu
Nauja ir švari saulės šviesoj tikras muzikos instrumentas
Direktoriai darbininkai gražuolės stenografistės
Nuo pirmadienio ryto iki šeštadienio vakaro kasdien keturissyk
Ją pereina o trissyk kas rytą ten kaukia sirenos
Per pietus ten piktas varpas dundena
Užrašai ant sienų ir reklaminių skydų
Iškabos ir plakatai tarytum papūgos pragydę
Mane žavi šios pramoninės gatvės gracija
Paryžiuje tarp Ternes alėjos ir Aumont-Thiéville gatvės

Štai jauna gatvė ir tu dar visai mažas vaikas
Tavo motina rengia tave tik mėlynai ir baltai tik
Tu dar toks pamaldus ir su Rene Dalizu savo draugu pirmuoju
Jums įdomiausia litanijos ir Mišių aukojimas
Devinta vakaro dujų žibintai melsvai rusena jūs tyliai paliekat bendrabutį
Ir slapčia meldžiatės mokyklos koplyčioje visą naktį
O ametisto gelmė amžina ir pasigėrėjimą kelianti
Nenustojamai Kristaus žaižaruojančią šlovę skelbia ir
Štai daili lelija kurią visi mes linkstame garbinti
Štai raudonplaukis deglas joks vėjas jam negali grasinti
Štai sopulingosios motinos sūnus išblyškęs ir skaisčiai raudonas
Štai medis visada maldomis lapojantis
Štai dvigubos garbės ir amžinybės kartuvės
Štai šešiakampė žvaigždė
Štai Dievas kurs miršta penktadienį ir sekmadienį keliasi vėl
Štai Kristus kylantis į dangų geriau nei lakūnai
Pasaulinis aukščio rekordas priklauso jo kūnui

Akies vyzdys Kristus
Iš dvidešimties amžių pavyzdžio šis viską išmoko
Ir virtęs paukščiu jis kaip Jėzus į orą pašoko
Velniai pragaruose galvas aukštyn iškėlę
Kartoja šis amžius mėgdžioja Simoną Magą iš Judėjos
Šaukia vagie kepurė dega ir dega batai
Angelai sukasi aplink šį dailų akrobatą

Prancūzų modernizmo klasiko Guillaume’o Apollinaire’o poema „Zona“ yra centrinis ir raktinis autoriaus knygos „Spiritai“ (Alcools, 1913) tekstas. Chronologiškai šis eilėraštis parašytas ir įdėtas į rinkinį paskutinis. Simboliška, kad autorius būtent jį pasirenka pateikti kaip pirmąjį, kadangi „Zona“ kuria savo metui neįprastą naują ir laisvą poetinį pasaulį – tiek formos, tiek turinio prasme. Poema liejasi skaitytojui tarytum fontanas – be skyrybos ženklų, be reguliaraus ritmo ar rimo. Pasakodamas pasivaikščiojimą Paryžiuje nuo aušros iki saulėlydžio, poetas ne tik šlovina futuristams patrauklias naujoves (Eifelio bokštas, lėktuvai, traukinių stotis), bet ir išreiškia nostalgiją praeičiai, netikėtai perkuria religinius simbolius ir motyvus, dinamiškai konstruoja vaizdus kinematografiniu principu.


Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas

Žymos: