Bičiuliai ir artimieji į jį kreipiasi, tardami Leo arba Lionia. Jei iš savo gyvenimo moters lūpų išgirsta ne mažybinę vardo versiją, žino, kad pateko nemalonėn… Tai atvirai, šiltai bendraujantis, tačiau tvarką ir punktualumą vertinantis perfekcionistas. Bene žymiausias Lietuvos džiazo bosistas, kompozitorius, grupių lyderis, festivalio „Nida Jazz Maratonas“ sumanytojas bei rengėjas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, Neringos miesto Garbės pilietis. Aistringas tenisininkas. Leonidas Šinkarenka.

Kodėl kažkada paauglystėje pasirinkai būtent bosą?

Ne aš jį pasirinkau. Tai jis mane pasirinko, ir visiškai atsitiktinai.

Muzikos mokykloje studijavau akordeoną, saviveikloje skambinau klavišiniais. Labai norėjau groti su profesionalais. Atsilaisvino bosisto vieta grupėje, kuri koncertuodavo restorane šalia mano namų. Tam kolektyvui priklausė būgnininkas iš mūsų saviveiklos. Jis ir pasiūlė. Štai taip man teko bosisto vieta. Anuomet visos mano žinios apie šį instrumentą buvo minimalios, bendros. Mokėjau groti akustine gitara, žinojau, kad bosas derinamas kaip keturios žemosios akustinės gitaros stygos. Gerai grojau iš klausos, intuityviai jaučiau, kaip akompanuoti. Taip viskas ir prasidėjo.

Grojai kontrabosu… Kodėl jį iškeitei į bosinę gitarą?

Dvejus metus kontrabosą studijavau tuometiniame J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dabar konservatorija – A. K.). Grojau klasiką. Bet taip ir „neužkibau“. Bosinė gitara buvo artimesnė.

Kurio garsaus bosisto įtaką patyrei debiutuodamas? Ką Tau reiškė Jaco’as Pastorius?

Steve’o Swallow… Pamačiau jį Maskvoje. Tąkart kartu su Gary’io Burtono kvartetu koncertavo kompozitorių namuose. Sėdėjau per tris metrus nuo jo, viską mačiau ir girdėjau iš labai arti. Toji grojimo maniera užbūrė. Jis grojo labai melodingai. Ir akompanuodamas, ir atlikdamas solo.

Na, o Jaco’as Pastorius – tai novatoriškumas, išskirtinumas, individualumas, lyderystė, kūrybiškumas. Drąsa.

Stanley’is Clarke’as, Johnas Patituccis, Marcusas Milleris, Victoras Wootenas… Kuris jų Tau artimiausias?

Visi. Jie tokie skirtingi. Daug klausiau jų muzikos, visus mačiau grojant gyvai. Visi paliko didelį įspūdį.

Džiaze Lietuva tebėra saksofonininkų (iš dalies – pianistų), bet ne bosistų kraštas. Savojo instrumento kategorijoje neturėjai ir iki šiol neturi konkurentų (nebent išskyrus jaunesniosios kartos atstovą Domą Aleksą). Be Eugenijaus Kanevičiaus ir Vyčio Nivinsko nebūtų ir kontrabosininkų. Kodėl situacija tokia? Kodėl bosas daugeliui neatrodo patrauklus?

Visi šie muzikantai – puikūs profesionalai, labai gerai groja. Konkurencija… Niekada su niekuo nekonkuruoju. Tiesiog kuriu savo muziką, siekiu, kad per ją klausytoją pasiektų mano galvoje ir sieloje kylančios mintys bei vaizdai. Kodėl bosas nepatrauklus? Manau, tai yra ne BOSAS (tikrąja šio žodžio prasme), bet ansamblio „darbinis arklys“. Jis ir ritmas, ir harmonija, ir solistas. Ar daug kam patinka atlikti trigubą darbą? O kad ansamblyje bosistas būtų pastebėtas, reikia tikrai išskirtinių muzikinių savybių ir ne tik jų. Todėl bosistams visada jaučiu pagarbą. Lai nesupyksta kiti muzikantai.

Daugelis bosistų jau nesitenkina tradiciniais 4 stygų instrumentais ir groja penkiastygiais, šešiastygiais bosais. Turbūt tai lemia ne tik didesnės raiškos galimybės, bet ir siekis aktyviau soluoti, būti lyderiais?

Galbūt. Bet, mano galva, muzikuojant pirma reikia turėti ką pasakyti, ir tik po to dauginti stygų instrumente. Jei to nėra, nepadės ir dvylika stygų. Lyderystė nepriklauso nuo jų skaičiaus. Tai visiškai kitas parametras.

Nuo pat pradžių esi ištikimas vadinamajam beskirsniam bosui. Šio instrumento garsas melodingesnis, labiau „dainuojantis“, vibruojantis. Akivaizdu, kad ženklia dalimi tai lemia Tavo stiliaus savitumą, atitinka Tavąją prigimtį. O galbūt klystu?

Ne, neklysti, esi visiškai teisus. Beje, J. Pastoriui čia teko ne antraeilis vaidmuo. Daugeliui bosistų jis darė didžiulę įtaką, manau, kad ir dabar tebedaro…

Numanau, kad namuose turi ne vieną bosinę gitarą. Kuriuo instrumentu groji dažniausiai, kuris Tau mieliausias?

Turiu keturis gerus instrumentus: 4, 5, 6 stygų ir akustinę bosinę gitaras. Šiuo metu meistras gamina dar vieną beskirsnį 5 stygų bosą. Tikiuosi, bus išskirtinis…

Groju visais, pasirinkimas priklauso nuo to, kokio pobūdžio muzika atliekama. Visi instrumentai mieli, tik galbūt su beskirsniu giminystė yra artimesnė.

Ne tik meistriškai improvizuoji, bet ir esi vienas įtaigiausių bei produktyviausių džiazo kompozitorių. Beje, ne vien Lietuvoje. Kaip kuri? Ar yra kokia nors metodika, ar reikalinga speciali būsena, nusiteikimas? Ar Tau būtinos kažkokios specifinės sąlygos, aplinkybės?

Kūrybinis procesas nuolat verda galvoje. Gaila, ne visada produktyviai. Bėgant laikui, gimsta ir kaupiasi įvairios intonacijos, kartais – melodijos fragmentėliai, ritminiai piešiniai, harmoninės sekos, rifai… Glaustai tariant, viskas, kas reikalinga kuriai nors struktūrai. Ar tai bus didelės formos paveikslas, ar šiaip impresionistinė nuotaika, ar dainos forma – iš pradžių nieko tikro nežinai. Eskizus iškart įrašau į diktofoną, kuris visada po ranka – antraip pasimiršta. Muzikinės idėjos šauna į galvą įvairiais momentais: vairuojant automobilį, vaikštinėjant miške, stovint dušo kabinoje arba būnant kokioje nors gražioje vietoje. Kai esu vienas ir niekas neblaško dėmesio, pasikalbu su savimi arba mintyse pradedu dainuoti… Taip ir kaupiasi medžiaga.

Speciali būsena turbūt reikalinga, bet tik tam tikromis akimirkomis. Pajuntu, kada galima prisėsti ir pradėti dėstyti tuos „kubikus ir spalvas“. Taip vadinu eskizus. Ne iškart viskas susidėlioja. Dažnai perdirbu jau sukurtas kompozicijas, kol viduje ima skambėti.

Ar prisimeni metą, kai pajutai būtinybę komponuoti?

Taip, tai nutiko 1997-aisiais. Norėjosi užfiksuoti dalykus, kurie jau daug metų kaupėsi viduje ir tiesiog prašėsi į laisvę. Tada ir išleidau pirmąjį autorinį albumą, kuriame laisvai disponavau medžiaga ir improvizacijomis. Iki tol dažniausiai tekdavo akompanuoti kitiems. Nenoriu pasakyti, kad tik akompanuoti yra blogai. Tai taip pat didelis menas. Bet norėjosi daugiau.