Grafaitė Elžbieta Marija Tiškevičiūtė (1882–1969) ant žirgo Vialos dvare, Baltarusijoje. Trumpai kirptos veislinių žirgų uodegos – išskirtinis Raudondvario grafų Tiškevičių žirgyno ženklas.
Andrius Marcinkevičius

GRAFO B. H. TIŠKEVIČIAUS POMĖGIŲ ATODANGOS RAUDONDVARIO PILYJE

Pirmieji fotografijos žingsniai Lietuvoje neatsiejami nuo tais laikais įtakingiausio visuomenės socialinio sluoksnio – aristokratijos. Būtent jie suprasdami naujų technologijų prasmę skubėdavo jas parsigabenti į savo ištaigius rūmus ir čia pritaikyti darbui ar pramogai. Žinoma, fotoaparatas taip pat neliko nepastebėtas. Tarp pirmųjų darytų nuotraukų Lietuvoje nesunku atrasti turtingų žemvaldžių ar jų žmonų atvaizdų. Tačiau aristokratai nebuvo tik pasyvūs užfiksuoti objektai. Kai kurie jų, turėdami didelius finansinius išteklius, patys įsigydavo fotoaparatus ir pasinerdavo į beribius eksperimentus. Tarp tokių entuziastų galime rasti ir grafą Benediktą Henriką Tiškevičių (Benedykt Henryk Tyszkiewicz, 1852–1935). Jis, be jokios abejonės, geriausiai žinomas Raudondvario dvaro valdytojas, savo vardą išgarsinęs per fotografiją, tolimas keliones bei mecenatystę.

B. H. Tiškevičių nuo pat gimimo supo prabanga ir turtai, tačiau jo gyvenime netrūko ir skaudžių nelaimių. Jis gimė 1852 m. Nemėžio dvare, netoli Vilniaus, Vandos Marijos Sofijos Tiškevičiūtės-Tiškevičienės ir Mykolo Tiškevičiaus šeimoje. Ilgai lauktas kūdikis buvo vienintelė poros atžala. Šeimos naujagimis buvo džiaugsmingai sutiktas ne tik Nemėžyje, bet ir Raudondvaryje. Čia gyvenęs Henriko senelis Benediktas Emanuelis Tiškevičius be perstojo rašydavo savo dukrai Vandai klausdamas apie savo anūko sveikatą, džiaugdamasis jo kiekvienu ūgtelėjimu, na ir, žinoma, prašydamas vis naujos jo fotografijos. Deja, šeimos laimę netruko sudrumsti tragedija. 1854 m. džiovos pakirstas mirė Henriko tėvas. Vanda ištekėjo antrą kartą už savo vyro brolio Mikalojaus Tiškevičiaus. Visgi santuoka truko neilgai. Po vestuvių, visai šeimynai iškeliavus į Prancūziją, juos pasivijo nelaimės. Viešint Nicoje Vandos sveikata dėl džiovos pablogėjo ir ji staiga mirė. Nesulaukęs nė dešimties Henrikas neteko abiejų jam svarbiausių žmonių – tėvo ir motinos. Benediktas Emanuelis, gavęs telegramą su tragiška žinia, netrukus pradėjo rūpintis, kad vaiko globa atitektų jam. Mikalojus sutiko atsisakyti teisių į Henriką ir perleido jas našlaičio seneliui.

Emanuelis vis nerimavo dėl savo anūko, apsigyvenusio Raudondvaryje. Džiova, pakirtusi Vandos ir Mykolo gyvybę, buvo įtarta ir pačiam Henrikui. Baimių neišsklaidė ir daktarai, kurie nebuvo tikri, ar jaunuolis iš tikrųjų turi ligos požymių. Nelinkęs rizikuoti senelis su Henriku išvyko į Prancūziją, kur klimatas buvo švelnesnis ir palankesnis džiovininkams. Gyvendami Paryžiuje abudu dažnai važiuodavo prie jūros, specialistams patarus Henrikas ten daug plaukiojo. Emanuelis galiausiai nusprendė, kad visgi saugiausia vieta anūkui bus Madeiros sala, kur vyravo jūrinis klimatas ir visada buvo pakankamai šilta. Senelis, pasilikęs Paryžiuje, 1866 m. mirė. Didžiausią dalį turtų ir dvarų jis paliko savo vieninteliam anūkui Henrikui.

Gyvendamas Madeiroje ir dažnai lankydamasis Paryžiuje Henrikas sulaukė pilnametystės. Nuolat būdamas netoli jūros jis spėjo pamilti laivybą ir keliones. Testamentu paveldėjęs senelio turtus jis netrukus pats pradėjo keliauti po visą pasaulį, o savo įspūdžius įamžindavo fotografijose. Kas galėjo sudominti Henriką fotografija, tikslių žinių nėra. Šis pomėgis galbūt galėjo gimti Paryžiuje, kur fotografija jau buvo gana išpopuliarėjusi. Menotyrininkės ir Tiškevičių paveldo tyrinėtojos Aldonos Snitkuvienės nuomone, kaip vienas iš asmenų, galėjęs supažindinti Henriką su fotografija, buvo jo giminaitis Jonas Tiškevičius iš Biržų. Jis taip pat domėjosi fotografijos naujovėmis.

Per vieną iš pirmųjų kelionių Henrikas apsilankė ir JAV. Čia susipažino su žavia amerikiete Elžbieta Klara Bankroft (Elizabeth Klara Bancroft) iš turtingos laivų statytojų šeimos. Užsienietis padarė didelį įspūdį jaunosios tėvams ir netrukus buvo duotas leidimas tuoktis. 1874 m. Bostone Elžbieta tapo Tiškevičiene ir pora išvyko gyventi į Europą. Visgi niekada nenustygstantis vienoje vietoje grafas greitaivėl iškeliavo. 1875 m. jis jau pabuvojo Afrikoje bei Azijoje. Šiuose kraštuose jam teko lankytis net keletą kartų. Žinoma, po kiekvienos kelionės Raudondvario dvaro rūmai vis būdavo papildomi naujais vertingais ginklais, knygomis, paveikslais, kilimais ir baldais, kurie dvelkė egzotiškomis kultūromis. Dvaro oranžerija taip pat praturtėdavo retais augalais iš tolimiausių pasaulio kampelių. Šalia jų buvo galima išvysti ir kanarėlių, ir papūgėlių, ir vėžliukų, netgi aligatorių. Bet labiau už viską grafas didžiavosi savo mandarino drabužiais ir titulu, kurį buvo gavęs Kinijoje. Grįžęs į Raudondvarį mėgdavo ne tik persirengti kiniškais apdarais, bet ir demonstruoti savo mandarinų kalbos įgūdžius. Dažnai prisistatydavo ne grafu Tiškevičiumi, bet „Ti-Zi-Kie“.

Žymos: