Erika Drungytė

Girnapusės ir laumžirgis

Malūnai, malūnai… Miltų malūnai, vėjų malūnai, vandens malūnai… Jie viską sumala į tokias smulkias daleles, kad joms jau nėra jokių šansų atgyti. Pamenate pasaką apie laumę raganą, kuri prilipo prie degutuotos kumelės? Be galo ryškūs jos egzekucijos vaizdiniai iki šiol grįžta atmintin žvelgiant į blizgantį sniegą – „tai raganos smegenys“. Jei iš mirusiojo lieka nors kaulelis, jį dar galima pasodinti ar įkelti į lizdą, iš jo dar gali kažkas išaugti, kažkas išsiperėti. Bent jau taip kalba mūsų pasakos ir mitai. Bet jei jau sumalei – vien dulkės, nėra net užuominos, kad būtų likusi nors kokia sveika DNR grandinėlė, nors koks unikalus vėrinėlis, iš kurio atkurtum buvusius pavidalus.

Tad kodėl tie malūnai tokie romantiški? Juk pavaldūs vien chtoniškoms būtybėms – velniai ir raganos suka jų sparnus, kad girnapusės traiškytų ir per jas lyg kokius anapusybės vartus gyvybės simbolis grūdas būtų išvestas nebūtin. O gal visgi atsakymas slypi sparnuose? Juk tas, kas su sparnais – dangaus sutvėrimas, Dievo paukštelis, net jei vardu bitė. Galbūt žmogus laukė, kada malūnas pakils ir nuskries, galbūt galimybė pakilti pačiam kirbėjo žiūrint į plačius ir galingus grybšnius, kabinančius orą, tą didįjį nieką, iš kurio radosi kažkas. Tik beprotis galėjo svajoti skristi…

Beprotybė yra šio nuostabaus pasaulio šaltinis ir versmė. Normalieji prižiūrėjo pusiausvyrą, stabilumą ir nuobodybę, jų kasdienybė ir rutina garantavo tiesiąją tąsą. Bepročiai vis pramušdavo skylę dugne ar stoge, pro kurią imdavo trykšti būsimieji laikai. Žinoma, ne visi bepročiai genijai, bet visi genijai bepročiai. Baikštus, atsargus, linijinis, nerizikuojantis, inertiškas besparnis, bijodamas pats, ir kitus baudžia baime, iš kurios ritasi pamėklės – kontrolė, ribos, apibrėžimai, normos, sistemos, tabu. Jam niekada nepakaks gyvai nudirtos Hipatijos, sudeginto Bruno, nušauto van Gogh’o… Jam niekada nepakaks argumentų nesielgti bukai vėl ir vėl, prie kojos prisirišus vienos tiesos girnapusę.

Kažkada savo vizijų – gražiausių ir doriausių riterystės kanonų – šarvais apsirengęs Don Kichotas tikėjo galintis gyvenimui prikelti moralę, pasišventimą, pasiaukojimą, tyrumą. Jo veikimas ėjo iš širdies, ne iš proto. Jis buvo beprotis, susikovęs su vėjo malūnu, priminusiu jam milžiną – blogio ir tamsos tvarinį. Žvelgiant į jį, kylantį ant vieno malūno sparno, kažkodėl ausyse ima spengti tarsi Škėmos lifto užsikirtęs refrenas – up and down. Taigi, kol stovi ant žemės neišjudinamas, viskas kyla ir leidžiasi, viskas kartojasi ir nesibaigia. Nebent staiga iš kažkur atsiradęs ir tokiu pat greičiu už horizonto pranykęs laumžirgis įkvepia sukurti malūnsparnį. Tuomet skrenda malūnas, skrenda Don Kichotas, skrenda van Gogh’as kažkam garsiai skanduojant: „Taip negalima, tai nenormalu, tai pažeidžia tvarką, to neleidžia taisyklės, nusileiskite arba mes šausime…“ Bet argi galima nušauti pavasario šlaite sudygusį poetą?

Žymos: