Dariaus Petreikio nuotrauka
Kalbino Aušra Kaminskaitė

Gintaras Varnas. Teatro magija į žinutę netelpa

Teatro režisierius ir ornitogolas – taip pastaruoju metu spaudoje pristatomas Gintaras Varnas. Jo pomėgis kasmet stebėti ir žieduoti paukščius (įtraukiant į šią veiklą savo studentus) teatro pasaulyje žinomas taip pat puikiai, kaip plačiojoje visuomenėje faktas, jog G. Varnas – vienas iš penkių svarbiausių nepriklausomos Lietuvos teatro režisierių. Net topteli mintis, kad ilgainiui šį kūrėją pažinsime kaip teatro magą.

Apie magiją norisi kalbėti ne vien dėl kitos puikiai žinomos režisieriaus aistros – Hario Poterio knygų bei filmų. Savo spektakliuose G. Varnas visuomet stengiasi nardinti publiką į atpažįstamų, tačiau nepažinių personažų pasaulį, kuriame (sėk­mės atveju) pirmiausia užgniaužia kvapą, o tuomet įtraukia į nuostabaus grožio, šalčio ar / ir nusivylimo sūkurį, žiūrovui leidžiant taip apsvaigti, kad tik vėliau, atsigavęs, jis gali suvokti, jog visa tai buvo ne stebuklinė pasaka, bet žmogaus prigimtį ir jo socialinę aplinką kvestionuojanti istorija. Todėl dar prieš spektaklio „Sombras“ premjerą įvykęs pokalbis sukosi aplink nūdienos realybę, meną, magiją ir paukščius.

Šiomis dienomis viešumoje dažniau kalbate apie kultūrą, politiką, gamtosaugą – visuomenės gyvenime dalyvaujate ne tik kurdamas, bet ir atvirai deklaruodamas pažiūras bei vertybes. Tačiau pasiūlymas atsidurti kultūrinės spaudos žurnalo viršelyje jums pasirodė nepriimtinas. Kodėl?

Viršelio veidas man asocijuojasi su „svarbiausiomis“ šiandienos naujienomis apie santuokas, skyrybas, vakarėlius ir kas, su kuo, ką ten veikė. Mūsų visuomenė tampa tokia, kokią matome „elitiniuose“ žurnaluose, ir mane tai vimdo, tad nenoriu prisidėti prie šitos industrijos. Be to, nesu narcizas, kuris rinktų savo nuotraukas ir straipsnių iškarpas, o tada kabintų juos virš lovos. Dėl tos pačios priežasties nesinaudoju feisbuku.

Bet kalbant visuomenei aktualiomis temomis feisbukas suteiktų galimybę paskleisti savo idėjas kur kas plačiau.

Sutinku ir sykiu patiriu vidinį konfliktą. Feisbukas man atgrasus dėl vyraujančios nuostatos, kad jeigu žmogaus nėra ten, jo nėra visai. Tačiau prireikus kažką paskelbti, šitas principinis nusistatymas man sukelia sunkumų. Tuomet prašau draugų, bendraminčių pagalbos.

Tam tikrais atvejais pripažįstu socialinių tinklų naudą – pavyzdžiui, kai reikia kelti revoliucijas. Tačiau pats nesuprantu kasdieninio bendravimo feisbuke, mesendžeryje ir kitur, stengiuosi be to apsieiti.

Vadinasi, jums nepriimtina šiandien paplitusi žmonių bendravimo kultūra. Ar tai jūsų teatrui nesudaro sunkumų susišnekėti su žiūrovu?

Netapatinčiau šių dviejų kategorijų. Man teatras nėra telefonui ar internetui tolygi komunikacijos priemonė – laikau jį menu. Šią sąvoką žmonės suvokia įvairiai, tad apibrėšiu savo sampratą. Visų pirma, teatras, kaip bebūtų liūdna, menu tampa pakankamai retai – šiandien jis dažniau lieka „žinutinius“ spektaklius gaminančia produkcija. Mane siutina klausimas „kokia jūsų spektaklio žinutė?“ Statau ne žinutes, o meno kūrinius – jeigu jiems pavyksta tokiais tapti. Sutinku, kad socialiai angažuotame, revoliuciniame mene, agitaciniuose renginiuose ir plakatuose svarbu perduoti konkrečią žinią. Teatre tai irgi įmanoma, bet ne visi spektakliai yra ir ne visi turi būti tokie. Galų gale – ar sutalpintumėte į vieną žinutę Leonardo da Vinci’io „Moną Lizą“ arba Umberto Eco „Fuko švytuoklę“?

Žinoma, ir būdamas meno kūriniu teatras gali teigti, kovoti, tačiau lygiai taip pat jis gali gilintis į vidines žmogaus sąmonės ir pasąmonės peripetijas, nesuformuodamas vieno pranešimo. Jis tiesiog jaudina arba ne. Todėl manau, kad teatras ir jo publika visiškai nesusiję su socialiniais tinklais, tai ne tos pačios kategorijos komunikacija.

Bet grįžkime prie meno sampratos. Vieniems menas yra graži augalų kompozicija, kitiems – Pilies gatvėje pardavinėjami piešinukai. Ir nors jie stipriai skiriasi nuo, tarkim, Rembrandto darbų, ne kiekvienas šią skirtį jaučia. Mano galva, požiūriui į meną meškos paslaugą padarė garsus lietuvis, kurį laikome herojumi, nors iš esmės jis paplovė meno sąvoką. Kalbu, žinoma, apie Jurgį Mačiūną, išplatinusį idėją, kad viskas yra arba gali būti menu. Aš manau, kad tai labai giliai abejotina ir netgi pokvailė mintis – nėra ko ja didžiuotis, pats tuo niekada netikėjau.

Tačiau tai – tik apibendrinanti idėja, nes jo veikla išaugo į savitą meno formą ir įkvėpė įvairių krypčių kūrėjus.

Galbūt. Tačiau aš pripažįstu aukštojo meno terminą. Tapyboje tai didieji meistrai, klasikai, apie kuriuos mokomės meno istorijos paskaitose. Kine taip pat nesunku atskirti elitinius filmus nuo „pinigų daryklos“ produkcijos – žemo lygio komedijų, detektyvų, Holivudo blokbasterių. Tačiau šie dalykai visada šalia. Meno esmė neatsiejama nuo estetinio malonumo ir pramogos, todėl nuolat laviruoja tarp šių kategorijų, rizikuodama pernelyg nuslysti į pastarąją. Bet apie tai kalbėta visais laikais.

Kaip minėjau, šiandien spektaklių, kuriuos galima pavadinti menu, vis mažiau. Todėl puikiai suprantu visai neinančius į teatrą, jo nekenčiančius, laikančius melu, apsimetinėjimu. Sutinku! Didžioji teatro dalis – būtent tokia.

Aukštojo meno sąvoka ir samprata šiandien išties nyksta – menininkai retai patenka į viešumoje įvardijamų elito atstovų ratą. Priežasčių ieškoti visuomenėje ar pačiuose kūrėjuose?

Spaudoje žodis „elitas“ jau seniai vartojamas politikos, verslo ir pramogų pasaulio kontingentui apibūdinti – darkart primenu minėtų žurnalų auditoriją. Menininkai seniai atsidūrę už šios sąvokos ribų ir tai yra visuomenės problema. Ar neatrodo, kad judame link Aldouso Huxley’io „Puikaus naujo pasaulio“ santvarkos, kurioje Williamas Shakespeare’as uždraustas, kad netrikdytų žmonėms proto? O juk menininkas ir yra tas, kuris trikdo protą – kūrėjas visada turi veikti prieš valdžią.

Darote prielaidą, kad valdžia visuomet neteisi?

Kol kas neateina į galvą nė viena, kuri tokia nebūtų. Tai sakau netapatindamas valdžios teisingumo su meno finansavimu, nors neneigiu, kad dauguma valdžių kūrėjus laiko tais, kuriuos reikia tyliai pakęsti, ir dažniausiai nesupranta, kokią įtaką menas daro vystymuisi, tobulėjimui, švietimui – valdantieji tuo nepasinaudoja. O galbūt nenori pasinaudoti, nes jiems reikia neapsiskaičiusių bukagalvių, kurie kituose rinkimuose vėl balsuotų už tuos pačius. Todėl kuo bukesnis žmogus, tuo geriau. O kas geriausiai bukina? Pramogų pasaulis, televizija. Jie pasiekia didelę dalį visuomenės, priešingai nei teatras, kurį lanko mažiau nei du procentai lietuvių.

Jei teatras atrodo neįtakingas, kam jūs kuriate?

Iš esmės – sau. Žinoma, ir žiūrovams, tačiau visų pirma tai patinka man pačiam. Kai nebepatiks – nustosiu.

Pradžioje minėjote, kad nenorite afišuotis viršeliuose, tačiau tai, ką sakote dabar, primena, kad menininko poreikis išnešti, pasakyti, parodyti savo darbą kažkuria prasme yra ego apraiška.

Tai labai kebli tema. Iš esmės visas menas gimsta iš menininko poreikio – bent jau didžiųjų kūrėjų atvejais paprastai būdavo būtent taip. Vėliau psichoanalitikai pasakė, kad jis veikiausiai susijęs su traumomis, gyvenimo įvykiais, ligomis. Pavyzdžiui, Antonine’as Artaud buvo teatro genijus ir drauge narkomanas bei beprotis, sirgęs depresija, somnambulizmu, parafrenija.

Kūryba bet kuriuo atveju neatskiriama nuo ego išraiškos. Tačiau menininko pašaukimas yra tarsi prakeiksmas – žmogus tiesiog negali nekurti. Tai susiję su jo vidine organizacija, vidinėmis ligomis, nelaimėmis ir kitais tamsiais dalykais – abejoju, kad menininkas gali gimti vien iš šviesos. Žinoma, kai kurie užlipa ant didybės manijos grėblio – visaip pasitaiko. Vincentas van Gogh’as, pavyzdžiui, buvo uždara asmenybė, neturėjusi nė šešėlio didybės. Visiška jo priešingybė – Salvadoras Dalí, gryniausias narcizas, įsimylėjęs save. Jis pats buvo kaip meno kūrinys ir šiandien neabejotinai priklausytų feisbuko žvaigždėms.

Statydamas „Nataną Išmintingąjį“ sakėte, kad pažangus Apšvietos amžius pasibaigė kruvina Didžiąja Prancūzijos revoliucija, nes visuomenė buvo nepakankamai išprususi, nepasiruošusi idėjiniams pokyčiams. Ar jūsų spektakliai lavina žmones, kad patekę į pereinamąjį etapą jie stipriau vadovautųsi empatija, o ne agresija?

Nelabai tikiu teatro poveikiu. Nemanau, kad mano spektakliai pakeitė kieno nors gyvenimą – gal vieno kito… Teatras žmonėms yra savotiška terapija, būdas pakentėti svetimas kančias, atjausti. Tai keisti dalykai. Kažkas ateina pamąstyti. Spektakliai dirgina emocijas, protą, kelia diskusijas, sujaukia mintis – poveikis gali būti įvairus. Tačiau netikiu, kad jis iš esmės ką nors keistų.

Todėl ir pasisakote spaudoje – nejaučiate, kad teatras spartintų pokyčius?

Šiuo metu man svarbu kovoti prieš sprendimą sustabdyti Punios šilo plėtrą – apie tai reikia kalbėti šiandien ir per feisbuką, teatro neužtenka. Nes kol sugalvosiu ir pastatysiu spektaklį, praeis ne vieneri metai, o tada viskas jau bus pasibaigę. Tai visuomeninė veikla, kuria, deja, tenka užsiimti.

Ir ji labai svarbi, lygiai kaip ir dėstytojavimas. Neretai užduodamas klausimas, ar įmanoma išmokyti, parengti teatro režisierių. Kaip jūs pats tai darote?

Šis klausimas dar sunkesnis nei apie menininko prigimtį. Birželį rinkdamas naują režisierių kursą patyriau vidinį konfliktą: pats nebetikiu teatru, tad kaip galiu ruošti kitus? Anksčiau nebuvau toks pesimistas kaip dabar ir, kadangi kursas buvo numatytas iš anksto, deja, niekas nenumanė, kad taip atsitiks. Problema ta, kad nenorėčiau „priperėti“ dokumentinio teatro ar kitokių nesąmonių kūrėjų.

Tai tikrai nesąmonės, ar mūsų aplinkoje tiesiog trūksta kokybiškų darbų?

Teatras – dirbtinai sukurta realybė, kurioje aktoriai vaidina ne tuos, kas iš tiesų yra. Fikcijų fikcija, geriausiu atveju paveikianti žiūrovą kaip įtikinanti iliuzija, kad esantieji prožektorių šviesoje iš tiesų verkia, juokiasi, išgyvena. Ji panardina į kitą realybę, tačiau būtinai dirbtinę. O kai matau scenoje tikrus žmones, susakančius „iškaltą“ tekstą ir visus metus „vaidinančius“ tą patį, lyg nieko su jais nebūtų atsitikę… Vadinčiau tai tipiška televizijos laida, tik kažkodėl vis kartojama teatro scenoje.

Nenoriu auginti socialinių žinučių nešėjų. Nelieka nieko kita, tik ruošti režisierius tais pačiais principais, kaip tai dariau iki šiol, o paskui jie patys pasirinks, ką nori kurti.

Vienas geriausiai supratusių ir vertinusių jūsų spektaklius buvo Leonidas Donskis. Su kolege esame kalbėję, kad jei atsirastų daugiau panašia kryptimi mąstančių ir dirbančių žmonių, kultūros laukas galėtų įgyti daugiau įtakos. Ar šiandien matote Lietuvoje ką nors, kas eitų panašių vertybių keliu kaip šviesaus atminimo profesorius?

Abejoju, ar dabar turime tokį žmogų – jei taip būtų, iškart pastebėtume. Išskirčiau nebent filosofą Gintautą Mažeikį, kuris šiuo metu paniręs į burtus ir ezoteriką. Kita vertus, tai labai įdomu – netgi tikiuosi jį įkalbinti dėstyti kursą mano režisūros studentams. Noriu perduoti jiems magijos pojūtį. Nes mano old-school’iniame teatre magija yra labai svarbus dėmuo, o dabartinis new wave’as ją konceptualiai neigia, išmeta.

Arba tiesiog deda mažiau pastangų, kad ją sukurtų. Juk net konceptualistai neretai siekia panardinti žmogų į tam tik­ras būsenas, kurios padėtų jam suvokti konceptą, idėją.

Taip, pavyzdžiui, Marina Abramović – ji sukuria magiją, hipnozę. Atrodo, kad paneigiu pats save, tačiau tai, ką paminėjau, yra išimtis. Be to – tai ne teatro pavyzdys. O kas buvo tie Nekrošiaus cukraus gabaliukai „Kvadrate“, kvepalai „Dėdėje Vanioje“ ar Pirosmanio langas, tas tuščias butelis, kurį pūsdavo aktorius, jei ne teatro magija?

Jūsų duoti pavyzdžiai reikalavo ilgo ir lėto pasiruošimo, kūrybos etapo. Ką jūs pats darote greitai, o ką – lėtai?

Greitai tvarkau sąskaitas, sumoku baudas, atrašau į žinutes – šie dalykai verčia nuolat jaustis prie kažko pririštam, neleidžia ramiai pamąstyti. Priešingai nei paukščiai – juos stebėdamas ir žieduodamas niekada neskubu. Negaliu to daryti – turiu vaikščioti kone japoniškais žingsneliais, kad, neduok Dieve, neužminčiau ant kokio lizdo ar mažo paukštelio. Tuomet atjungiu telefoną ir gyvenu pagal gamtos diktuojamą tempą.

Pastaruosius porą metų reguliariai tenka išgirsti apie posthumanizmo teoriją, teigiančią, kad žmogus yra ne pasaulio centras, bet lygiavertė aplinkos dalis. Kaip vertinate tokią idėją, turint omenyje jūsų poreikį saugoti gamtą ir drauge režisieriaus profesiją, kurioje svarbiausias elementas – būtent žmogus?

Kai graikai sukūrė vakarietiškąjį teatrą, konflikto tarp jo ir harmoningo žmogaus santykio su gamta nebuvo. Tuo metu žmogus ją gerbė ir jos bijojo – graikų religija buvo išmintinga, panteizmas lėmė harmoningo bendrabūvio formą. O teatras tuo metu mokė, ko negalima daryti, kaip sugyventi tarpusavyje ir su dievais. Dukart per metus Dionisijų metu rodant spektaklius buvo siekiama supurtyti, išjudinti. Beje, Lietuvoje žmogaus veiklos ir gamtos dermė taip pat egzistavo iki krikščionybės atėjimo.

Vienoje diskusijoje Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas Simonas Gentvilas pasakė frazę, kuri prasidėjo: „Aš norėčiau matyti Punios šilą…“ Vadinasi, jis mąsto tokiomis kategorijomis: man patiktų, aš norėčiau. Toje frazėje atsiskleidė daugybės žmonių požiūris į gamtą: noriu matyti ją gražią arba noriu, kad ji duotų man naudos (gamintų deguonį, teiktų žaliavas). O aš sakau: gali apsistatyti savo butą ar sodą taip, kaip tau patinka, ir tada regėti juos taip, kaip trokšti. Tačiau paklauskit miško, ar šis nori matyti jį pjaunantį žmogų? Ar jam reikia, kad jį formuotų, kad naikintų kirvarpas? Mūsų požiūris į gamtą savininkiškas, išskyrus nedidelį būrelį gamtininkų, sakančių, kad miškui žmogus nereikalingas. Iš esmės jis yra Žemės okupantas – išplitusi rūšis, baigianti „suvalgyti“ visas kitas. Šia prasme žmonija – didis blogis.

Vadinasi, posthumanizmas jums artimesnis nei humanizmas?

Humanizmas geras dalykas, tačiau kaip juo tikėti, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metu? Aš būčiau praradęs tikėjimą. Kaip vadinti tuos, kurie ginklu kovojo prieš nacius? Arba kaip įvertinti Hitlerį susprogdinti bandžiusio karininko Clauso von Stauffenbergo poelgį – nehumaniškas, bet teisingas, herojiškas? Tam tikromis aplinkybėmis humanizmo idealai privalo turėti išimtis.

Pabaigoje trumpam sugrįžkime prie magijos. Esate minėjęs, kad jei būtumėte vienas „Hario Poterio“ personažų, tai, ko gero, profesorė Makgonagal. Kodėl?

Pats norėčiau būti Dumbldoru, tačiau dar nesu iki jo užaugęs. Jis – didysis idealistas, kurio frazėje „dėl didesnio gėrio“ nebuvo nieko bloga, tačiau jo draugas, jaunasis Grindelvaldas, šiuos žodžius suprato savaip ir nuėjo agresijos keliais. Dumbldoras – didi asmenybė, pakankamai išmintinga, kad atsisakytų galimybės turėti visas tris mirties relikvijas ir išvengtų jų skatinamo valdžios troškimo.

O profesorė Makgonagal nuostabi savo pabrėžtinu britišku santūrumu, griežtumu, teisingumu ir… humoru. Kaip ji švytėjo pirmojo filmo scenoje, pamačiusi ant šluotos skrendantį Harį ir šaukdama: „Medi, mes turim naują gaudytoją!“ Svarbiausia – būtent ji organizavo Hogvartso gynybą ir saugojo mokyklą iš paskutiniųjų. Žmonės atsiskleidžia kritiniais momentais, ir Makgonagal tai padarė labai gražiai, parodė daug tvirtybės.

Žymos: