Režisierius Gilles Vuillard. Asmeninio archyvo nuotrauka
Eglė Petrauskaitė

Gilles Vuillard: neapčiuopiamos salos

Gilles’is Vuillard’as – prancūzų kilmės kino kūrėjas, daugiau nei dešimt metų gyvenantis Lietuvoje. Šis nuolatinis keliautojas buvo apsistojęs ir Ramiojo vandenyno pietuose, ir Paryžiuje, ir Berlyne… Nuo paauglystės jis rašė ir tapė, vėliau, prieš persiorientuodamas į alternatyvų kiną, pradėjo kurti muziką. G. Vuillard’o interesų laukas labai platus, apimantis antropologiją, psichoanalizę, istoriją, politiką, primityvųjį meną, uolų tapybą… Jo darbai nutiesia ryškias gijas tarp šių įvairių spekuliacinių laukų. Pirmajame savo pilnametražiame vaidybiniame filme „Les Îles Élusives“ („Neapčiuopiamos salos“), naudodamas asmeninę gramatiką, autorius atkuria miglotą odisėją. Nepaisant to, kad filmuoja sena 16 mm „Bolex“ kamera, o kartais ir 8 mm kamera, vizualinis poetas leidžia sau žaisti su skaitmeniniais efektais, kai jo juostos jau būna suskaitmenintos. Iš tiesų, G. Vuillard’o filmai yra labai modernūs, poetiški ir įveikiantys sąmonės ribotumus.

Kas jus įkvepia?

Per daug netikiu įkvėpimu, tačiau nematomos, nepasiekiamos vietos mane masina. Užaugau miške, tuščiuose kalnuose; vienatvė – tai mano namai.

Kaip susipažinote su eksperimentiniu kinu?

Kino pradžioje net ir komerciniai filmai kartais savo forma būdavo labai novatoriški, pavyzdžiui, Abelio Gance’o, Ericho von Stroheimo, Friedricho Wilhelmo Murnau darbai. Apibūdinimas „eksperimentinis“ atsirado vėliau, tai terminas atmetimui: pinigų troškimas ir rizikos vengimas visada proto pastangas nustumia į paraštes. Kai buvau mažas, labai mėgau Georges’ą Mélièsą, kubistinius filmus, kaip kad Fernand’o Légero „Ballet Mécanique“ („Mechaninis baletas“), ar siurrealistinius, tokių režisierių kaip Germaine’as Dulacas, kino pasakojimus.

Kokie eksperimentinio kino koziriai?

Pirmiausia, tai – pinigų stygius. Jis įpareigoja ieškoti ir rasti protingesnių sprendimų, nei pakeisti talento trūkumą milžiniškomis, brangiomis priemonėmis. Laisvi nuo baimės neįtikti neišsilavinusiems ir pretenzingiems prodiuseriams, kino poetai gali parodyti, kas iš tiesų reta. Paslaptingumas – pagrindinis reiklios ir laisvos dvasios turtas. Būti lengvam ir subtiliam, štai ką gali padaryti tas, kuris siekia praminti naują kelią. Laisvas kino kūrėjas turi galimybę daryti ką nori: filmuoti, piešti ant juostos, žaisti, kurti savo vaizdiniams objektams muziką; tai sėkmingai pavyko animatoriui Normanui McLarenui.

Ar jūsų filmuose yra kas nors dokumentinio?

Iš esmės dokumentika mane gąsdina, dėl savo netikusių, žiovulį keliančių komentarų. Bet aš dievinu Jeano Roucho filmus, ypač kai jie nukrypsta į etnofikciją.

Kaip pats išsirenkate siužetus?

Keliauju į tas vietas, kuriose norėčiau filmuoti, ir siužetai jau būna ten, protagonistai – taip pat. Kokia sėkmė!

Kas jus sieja su antropologija ir psichoanalize?

Antropologija leidžia išvystyti struktūruotą, etnoekscentrišką mąstymą; labai svarbu suprasti, kad mūsų požiūris į pasaulį yra neteisingas, jei laikomės vien savo švietimo ir aplinkos. Psichoanalizė mus įgalina apeiti paviršutiniškas pasakytų ar pagalvotų dalykų prasmes. Pasąmonė kalba daug reikšmingesne kalba nei sąmonė, nes ji nemeluoja, yra nesukontroliuojama. Sapnas – tai kelias, kuriuo seka vaizdinys, aš tuo giliai tikiu. Savo filmais noriu parodyti svajonę pagarbiu atstumu iki subjekto; subjekto, kurio reikalauja tiek psichoanalizė, tiek antropologija.

Su kokiomis priemonėmis dirbate? Kameros, juostos, nuotraukos..

„Bolex“ 16 mm kameros, 8 mm kameros, 16 mm juostos, ant kurių piešiu tiesiogiai, analoginės fotografijos… Kadangi naudoju skirtingus formatus, tenka suskaitmeninti (šiaip ar taip, išlikę nedaug minėtoms medijoms demonstruoti tinkamų projektorių). Man patinka „tepti“ savo vaizdinius, naudojant skaitmeninius efektus, tai smagu! Įrėminu juos ryškiose spalvose, į ekraną įsiveržia daugybė vaizdų. Formaliai analoginis kinas yra pasenęs, tad aš jį įmetu į mūsų epochą, naudodamas savo vizualinį žodyną, kuris modifikuoja vaizdo būseną ir tikina nukreipsiantis filmą prasmės link.

Naujausiame jūsų opuse yra animacinių intarpų, kodėl?

Mano filme yra haliucinacinių sekų, ištapytų ar kitaip išdirbtų. Viskas tam, kad atsirastų vizualiniai tuneliai, absoliučios abstrakcijos momentai. Noriu kurti barokinius filmus. Barokas kilęs iš portugalų kalbos ir, man atrodo, reiškia kreivą kriauklytę. Idėja kurti kreivas kriaukles man pasirodė gera, tai puikiai iliustruoja, kaip gali vinguriuoti žmogaus protas.

Ar jūsų filmai politiškai angažuoti?

Absoliučiai. Jie prieš turtinguosius. Turtai yra gėrio priešas. Aš neprieštarauju, kad vieni turi daugiau nei kiti, tačiau iki tam tikros ribos. Kai apie trisdešimt idiotų valdo pusę pasaulio turto, kaip mūsų laikais, tai šlykštu. Kiekvienas nusipelnė stogo virš galvos, sodo, išsilavinimo. Niekam iš tiesų nereikia turėti milijardo, tai nepadoru.

Kaip išsirinkote pavadinimą?

Pasiskolinau jį nuo vienos nuotraukos. Gerai, pavogiau. Kvieskit policiją! Nesu nusiteikęs prieš idėjų skolinimąsi. Man nerūpi netgi plagiatas. „Les Îles Élusives“ – neapčiuopiamos salos, tai reiškia, kad jos sporadiškos, mistiškos… Filmavau daugiau nei dešimtyje salų. Salos yra gerai, mažiau mašinų, mažiau plastiko.

Kur dar esate filmavęs?

Pasaulio pakraščiuose. Visų žemynų, išskyrus Antarktidą, pakraščiuose. Gruzijoje, Grenlandijoje, Islandijoje, Kanaruose, Čilėje, Rumunijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Okeanijoje, kitur…

Ar galima sakyti, jog šis filmas yra naratyvinis?

Ne per daug, aiškios istorijos mane erzina. Pasakojimas šokinėja, faktai prieštarauja sau. Jis persijungia į absurdą, komizmą.

Kaip sukūrėte personažus ir siužetą?

Netyčia. Profesorius Fišas, kuris išvyksta aplink pasaulį, yra tipas be aiškios funkcijos, o Eglė, jo kompanionė, kompozitorė, bet ką mes daugiau apie ją žinom? Vaikai žaidžia ir kuria filmus, plėšrūnai (kačių giminės) stebi, banginiai nugrimzta į bedugnes…

Ar šiuo metu dirbate ties nauju pilnametražiu filmu?

Taip, meilės tema. Filmai apie meilę dažnai būna tiek pat idiotiški kaip ir banalios meilės istorijos. Aš pabandysiu surizikuoti ir išspręsti šitą galvosūkį. Tai mane visai linksmina: paimti tokį neoriginalų siužetą ir sukurti kažką imaterialaus, epinio.

Kas yra jūsų žiūrovai?

Nežinau, bet skiriu jiems pirato šypseną.

Ką filmuojate, kai esate Lietuvoje?

Savo vaikus, senus namus, medžius, Karoliniškes… savo draugus.

Kodėl „Les Îles Élusives“ premjera įvyks Vilniuje?

Noriu parodyti savo filmus pirmiausia ten, kur jie buvo sukurti (montažas sukuria filmą). „Skalvijos“ direktorė Sonata Žalneravičiūtė turi drąsos paremti šiuolaikinį eksperimentinį kiną, verta priminti, kad tai didžiulis iššūkis.

Koks jūsų santykis su komerciniu kinu?

Aš žiūriu komercinius filmus, tai smagu, tačiau retai prasminga. Labai mėgstu Akį Olavį Kaurismäkį, Abbasą Kiarostamį ir keleto kitų režisierių darbus. Klasikinis kinas kartais taip pat būdavo gana geras, nors dažnai per daug sentimentalus. Filmai, priverčiantys verkti, atima iš mūsų energiją, tad žiūrėti juos nematau reikalo… o tie, kurie verčia bijoti, iš tiesų yra komiškai juokingi. Bet aš nenoriu per daug kalbėti apie tai, ko nemėgstu, nes yra per daug bejėgiškų dalykų, ir tai bergždžia.

Kodėl įkūrėte „Siorapaluk Films“?

Tam, kad turėčiau galimybę gauti finansavimą. Laimei, tai labai keblu.

Bijote ateities?

Žmonija gyvena masinio apsinuodijimo sistemoje, taip sakė Levi Straussas savo paskutiniame interviu maždaug prieš šimtą metų. Yra dėl ko nerimauti. Bet aš tikiu jaunuomene, seni teršėjai greit išeis iš šio pasaulio – ar mirs, ar iškeliaus į Marsą, tam, kad ten išsisklaidytų, ko be galo laukiu; geros kelionės, niekšai! Likime Žemėje, labai simpatiškoje planetoje. Bet tam reikia kovoti, kad Europa nebeleistų pabėgėliams mirti jūroje, kad laukiniai konservatoriai nustotų mus erzinti savo groteskišku rasizmu, bandydami pateisinti ginklų pardavimus šen ir ten.

Ar jūsų filmuose yra literatūrinių nuorodų?

„Les Îles Élusives“ jų pilnos, kartais vartoju citatas be kabučių. Pavyzdžiui, labai jaučiamas Jackas Londonas. Man labiau patinka teorijos nei romanai, o poezija išvis nugali viską. Taip pat yra Jacqueso Lacano akimirkų, kurios visada žavingos.

Jūsų darbai labai poetiški – kaip kuriate kinematografinę poeziją?

Dėka kitų, kurie improvizuoja priešais kamerą, pasitelkdamas peizažus, atsitiktinumą.

Skaitmeninį vaizdo įrašymą laikote progresu ar kažkuo, kas yra prastesnės kokybės nei juosta?

Prilyginčiau jį mobiliajam telefonui. Tai kelia priklausomybę, yra bejausmiška ir nesolidu. Tai nekuria tikro filmo. Bet pažįstu išskirtinių, puikių videomenininkų, ir nors ši technika man nepatinka, bet tikiu, kad galima iš (mano galva) blogo įrankio padaryti labai įstabų antiįrankį. Blogus įrankius reikia taip permainyt.

Kas yra laimė?

Laimė – tai būti vonioje ir žiūrėti į iš vandens išlindusius kojų pirštus.

Ką norėtumėte, kad apie jus sakytų po jūsų mirties?

Nieko. Jei kas nors pažiūrės vieną iš mano filmų, tikiuos, kad po to turės gerą siestą.

Žymos: