Dariaus Petreikio iliustracija
Alfredas Chmieliauskas

Geltona, žalia, raudona

Apie vėliavas

Taip jau susiklostė, kad pirmieji metų mėnesiai Lietuvoje – vėliavų laikas. Sausį, vasarį, kovą jos vis švysteli, kaskart lyg norėdamos man priminti kažką svarbaus.

Pirmą kartą į vėliavas atkreipiau dėmesį vaikystėje, vartydamas Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Tėvai turėjo kažkokį „pagerintą“ knygos leidimą, su spalvotomis įklijomis. Vienoje iš jų buvo pavaizduotos dešimtys Žalgirio mūšio lauke nugalėtų kryžiuočių dalinių̃ vėliavų. Ryškių spalvų, papuoštos įmantriais paslaptingais ženklais ir nematytų gyvūnų piešiniais, jos žadino vaizduotę ir, suprantama, kėlė pasididžiavimą: juk tapo nugalėtojų – vadinasi, mūsų – trofėjais.

Kažkaip savaime to spalvoto lapo vieta knygoje ir su ja susijusi mūšio data man įsiminė kaip linksmiausias Lietuvos istorijos įvykis. Tai pasitvirtino ir tuomet, kai, tėvų džiaugsmui, vis dažniau pradėjau atsiversti „Lietuvos istoriją“ ne tik dėl paveikslėlių. Skaitydamas dar kartą įsitikinau, kad puslapiai į dešinę nuo smagiosios vietos gana greit pradeda eiti vis liūdnyn, ypač po žemėlapio su nesuvokiamo dydžio šalimi tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Pati knygos pabaiga buvo pilna mažajam skaitytojui nuobodžių valstybės tvarkymo reikalų. Ir tik skyrius apie nepriklausomybės kovas su kažkokiais bermontininkais (vaizdavausi juos lyg kokios keistos profesijos – gal remontininkų? – ar klaidingo tikėjimo atstovus) grąžino šiokią tokią intrigą. Ypač kai sužinojau, kad mano visada ramus, geras ir visiškai nuplikęs senelis, pasirodo, su šautuvu rankose bei – neįtikėtina – vešlia ševeliūra ant galvos, kariavo prieš tuos netikėlius ir, žinoma, nugalėjo. Buvo ir vėliava, kuria nugalėtojai pagrįstai ir laisvai didžiavosi bene du dešimtmečius. Po to jau visai kitomis vėliavomis papuošti gyvulinių vagonų ešelonai kartu su tūkstančiais kitų bendrapiliečių išgabeno mano senelį ir jo šeimyną tolyn į rytus, vienus – šiauriau (ir žiauriau), kitus – piečiau. Bet močiutės maldos, neišvengiamai veganiškas tremtinių racionas (grybai, uogos, šaknys, lapai ir kitos plačiosios Obės paupio gėrybės) bei valstietiškas išgyvenimo užtaisas įveikė tuometinių likimo valdovų galvažudiškas „perauklėjimo“ ambicijas. Apgavęs budrius (ar ne visai) režimo prižiūrėtojus, po šešerių metų senelis su šeima grįžo į Lietuvą. Kad ir kaip sunkiai bei tyliai, jis vėl nugalėjo tuos kita uniforma persirengusius niekšus bermontininkus. Nors pergalingoji vėliava buvo ilgam uždrausta, bet neužmiršta. Neįtikėtina, bet net ir tais absurdiškais totalitarizmo laikais galėdavau į ją pasižiūrėti, nuėjęs į pastatą už visiems gerai pažįstamų liūtų nugaros, kurį visi Kauno vaikai, nekreipdami dėmesio į sovietinės nomenklatūros kišamus naujadarus, tebevadino Karo muziejumi. Vėliava kurį laiką kabojo „buržuazinių nacio­nalistų“ salėje, bet mano klasiokų leksikone toks apibūdinimas turėjo visai kitą prasmę, negu juokingai trumpame mokykliniame Juozo Jurginio Lietuvos istorijos vadovėlyje. Klasėje nebuvau vienintelis su genetine Sibiro atmintimi: bent trys mano bičiuliai buvo ten gimę. Tokius sunku apgauti, Juozai. Ironiška, bet šis sakinys gali būti skirtas ir mano seneliui, ir tam nelaimėliui vadovėlio autoriui: jų vardai vienodi. Žinau, kuris iš jų tikrai nesupyks dėl tokio kiek familiaraus kreipinio.

Vieną apsiniaukusią spalio dieną, stovėdamas tūkstantinėje minioje, pamačiau tą pogrindyje tūnojusią vėliavą vėl kylančią Karo muziejaus bokšto stiebu. Džiūgaujančių veidų gausybėje pastebėjau ir susiraukusius naujųjų laikų bermontininkus, kurie kartu su šalia ant pjedestalo stovėjusiu Leninu dar kelerius metus apsimesdavo nežiūrintys vėliavos pusėn. O po to išsiskirstė kas sau: kas į Grūto parką, kas į interneto komentatorių gretas, kas į nebūtį. Jaučiu pareigą kartais patikrinti jų buvimo vietas, dėl bendros, kaip sakoma, tvarkos. Galiu pagrįstai tvirtinti: jie vis dar tvarkingai įkalinti ir Grūto, ir interneto rezervatuose. Tvarka Anapilyje tikiu be patikrinimo. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau, bent kurį laiką.

Žymos: