Tomo Kos iliustracija
Kirill Kobrin

Galimybė galvoti kitaip

Filosofas Aleksandras Piatigorskis paskutiniaisiais gyvenimo metais daug galvojo apie ne-antropocentrinės filosofijos sukūrimo galimybę. Ne apie tokią filosofiją, kurios objektas būtų viskas, išskyrus žmogų. Ne, Piatigorskis teigė, kad pats žmogus nėra privilegijuota vieta, iš kurios kyla mąstymas, jis nėra mąstymo vieta.

Nėra keistesnės ir patrauklesnės idėjos. Bent jau šiandien taip atrodo. Savaime suprantama, kalbama ne apie religinę filosofiją, monoteistinę religiją, pagal kurią visko, taip pat ir mąstymo, šaltinis yra Dievas. Dievas mąsto – ir jo dėka mąstom ir mes. Dievas savo kūrinius yra apdovanojęs sąmone, tad mąstydami mes kartu jį ir šloviname. Ne-atropocentrinė filosofija, bent jau kokią įsivaizdavo Piatigorskis, suprantama visai kitaip. Joje priimta, kad egzistuoja tariama mąstymo vieta, kuri nėra nei Dievas, nei žmogus. Tai taškas (ar erdvė), patekę į kurį imame mąstyti. Kartu ši idėja būdinga kai kurioms budizmo mokykloms, skelbiančioms neidentifikuotos sąmonės idėją, sąmonės, laikančios pasaulį tuštuma – ši idėja kartu yra ir absoliučiai vakarietiška, priklausanti filosofiškajai fenomenologijai.

„Koks absurdas!“ – sušuks skaitytojas, – „jeigu mąstytojas nėra žmogus, netgi ne Dievas, tai kas tuomet?“ Mat koks reikalas – „kas“ čia išvis nereikalingas. Žmogus sau, mąstymas sau. Tie dalykai kartais sutampa, kartais ne. Žinoma, aš kalbu ne apie „sąmonės srautą“, kurį genialiai rekonstravo Joyce’as savo romane „Ulisas“. Ten yra būtent srautas, kuriame paskendusi sąmonė; ji plūsta drauge su srautu, kuriame susiliejęs gyvenimas bei žmogaus psichės reakcijos į jį. Tačiau net šiame romane, jau jo pabaigoje, ima rastis įtarimas, kad Leopoldo Bliumo vidinis monologas (pereinantis į dialogą ir net į groteskišką pjesę su aibe herojų) egzistuoja nepriklausomai nuo jo paties. Bliumas sau, jo sąmonės srautas – sau. Ir tai dar tikriau, kai kalbame apie realią sąmonę, kuri ne „reaguoja į kažką“, bet „mąsto“; apie sąmonę su jos pačios „darbotvarke“.

Taigi, taškas ar zona, ar netgi sąmonės erdvė, į kurią patekę imame mąstyti. Išėjusius iš filosofo kabineto, mus užvaldo metaforos neįveikiamo žavesio jėga. Ši metafora apie tai, kad pasaulyje yra vieta (ar vietos), kurioje atsikratome nuobodaus savęs kaip human being ir iš tiesų esame pasaulyje, sumanytame ir gyvuojančiame be mūsų. Tiksliau: prieš mus ir – jau atsiradus žmogui – be mūsų. Esmė ne ta, ar kada nors mąstė dinozaurai ir jau seniai sutrūniję bei nafta virtę augalai, esmė ta, ar išvis įmanoma tai svarstyti. Ir ar įmanoma samprotauti apie mūsų dabartinį pasaulį, bet ne iš mūsų taško. Ne iš idiotiškos, savimeiliškos, narciziškos, šiurkščios, niekingos ir kvailos žmonių genties taško.

Kažkuriuo momentu žmonės ėmė mėginti vaizduoti pasaulį be savęs, pirmiausiai tapyboje. Kaip žinoma, buvo (ir yra) peizažų, kuriuose vaizduojami žmogaus buvimo pėdsakai – ir yra peizažų, kuriuose šių pėdsakų tarsi ir nėra. Betgi iš esmės abu šie būdai, vaizduojantys pasaulį, nesiskiria, nors iš pradžių taip neatrodo. Tiesiog vienuose paveiksluose žmogus vizualiai yra per savo veiklos produktus ir rezultatus, o kituose jis yra nebūdamas – čia žiūrovui numatyta padaryti įspūdį ne tuo, kas paveiksle yra, bet tuo, ko jame nėra. Dar daugiau, pati idėja nutapyti vietą, kurioje nėra žmogaus, pernelyg žmogiška. Net ne todėl, kad paveikslą kūrė žmogus žmonėms, ne todėl, kad materialumo prasme tai yra kombinacija, kurią sudaro vienų žmonių išaustas audeklas, kitų žmonių pagaminti dažai ir visa tai įrėminta rėmuose, sumeistrautuose dar vienos žmogiškųjų būtybių grupės. Pati idėja pavaizduoti vietą, kurioje nėra „tokių kaip aš“, suponuoja šio „aš“ esamybę.

Žymos: