Andrius Gluosnis – aktorius Aleksas Kazanavičius. Kadras iš filmo „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2019). © „Film Jam“
Jurgį Matulevičių ir Stasį Baltakį kalbino Saulius Keturakis

Filmas „Izaokas“: balansuojant tarp Antano Škėmos ir rusų postpanko

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje pradedamas rodyti pagal Antano Škėmos apysaką „Izaokas“ pastatytas to paties pavadinimo filmas. Vieno prieštaringiausių lietuvių literatūros kūrinių ekranizacija jau demonstruota užsienio kino festivaliuose, susilaukė palankių recenzijų tokiuose kino industrijai skirtuose leidiniuose kaip „The Hollywood Reporter“. Prieš premjerą Lietuvoje kalbamės su filmo režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi ir prodiuseriu Stasiu Baltakiu.

Kokia filmo idėjos genezė?

Stasys Baltakis: Jurgis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), praėjo metai ir 2016 m. pas mane atėjęs sako – norėčiau statyti filmą su tavim. Kiek nustebau dėl tokio siūlymo, nes Jurgiui mokantis pirmajame kurse tarp jo profesūros ir manęs būta keisto pokalbio. Bet kodėl gi ne, sakau, atsinešk kokių idėjų. A. Škėmos „Izaokas“ buvo antroji idėja, kurią pasiūlė. Man patiko, nes aš irgi esu didelis A. Škėmos kūrybos mylėtojas.

O kokia buvo pirmoji idėja?

Jurgis Matulevičius: Tai buvo vienintelė idėja, kurią atnešiau. Čia tu, Stasy, sugalvojai, jog buvo dvi. Bet gali papasakoti apie tą pokalbį su LMTA profesūra.

S. B.: Kai buvo pateiktos pirmakursių idėjos trumpametražiams filmams, pirmojo Jurgio filmo idėja buvo apie absurdo žmones. Paskaičiau ir pasijutau pedagogu. Sakau Jurgio profesūrai: kodėl jūs leidžiate dirbti su tokiomis idėjomis, juk reikia pradėti nuo paprastesnių dalykų? Kodėl reikia pradėti nuo skraidančių lavonų, prievartavimų? Kam to reikia jaunam žmogui? Bet Jurgio filmas buvo geriausias. Pamačiau, jog klydau. Vienas iš profesorių pasakė, kad aš su Jurgiu konfliktavau. Ne Jurgiui tos mano pastabos buvo adresuotos, o jo profesoriams, nes jie leidžia pačioje pradžioje imtis labai sudėtingų dalykų. Bet tai ir yra Jurgio bruožas – jis neieško lengvo kelio.

J. M.: Baigęs LMTA nusprendžiau, jog norėčiau, kad mano pirmasis filmas būtų literatūros kūrinio ekranizacija. Kitaip sakant, ketinau pasekti savo kurso vadovo režisieriaus Algimanto Puipos pėdomis, kuris ekranizavo daug literatūros kūrinių. Ėmiau ieškoti tinkamo lietuvių literatūroje ir aptikau A. Škėmą. O kai perskaičiau jo „Izaoką“, supratau, kad tai ir yra ko man reikia. Įdomus, kinematografiškas tekstas, nagrinėjantis žmogaus egzistencijos klausimą. Pradėjau jį perkėlinėti į scenarijų, kuris, lyginant su pirminėmis idėjomis, labai pasikeitė. Galų gale jį teko perrašyti iš naujo ir A. Škėmos liko visai mažai. Tiksliau sakant, pačio „Izaoko“ liko labai nedaug, tačiau A. Škėmos kūrybos filme yra pakankamai– iš kitų jo kūrinių netiesiogiai perkelta daug personažų. Tačiau labiausiai škėmiška filme yra nuotaika, požiūris į gyvenimą ir supantį pasaulį. Jaučiu, jog mano ir A. Škėmos požiūriai į pasaulį sutampa.

Vienoje scenoje filmo personažas Gediminas sako apie savo santykį su A. Škėmos tekstais – jis juos pavogė. Ar čia išsprūsta jūsų pojūtis dėl A. Škėmos tekstų likimo šiame filme?

J. M.: Gedimino personažas filme įgavo A. Škėmos „Izaoko” personažų bruožus. Jis kartu ir Andrius Gluosnis, kuris Amerikoje nesugeba realizuoti savo kūrybinių lūkesčių, todėl pamažu degraduoja, kartu jis yra ir jo mylimoji Živilė, kurią Andrius Gluosnis kaltina pavogus jo eilėraščių skaitymo manierą. Viena iš scenarijaus autorių Saulė Bliuvaitė papasakojo apie A. Škėmos ir B. Pūkelevičiūtės (kuri „Izaoke“, kaip manoma, yra Živilės prototipas) meilės romaną, kuris, neilgai trukęs, baigėsi tuo, kad A. Škėma ją apkaltino „išmintingu pasisavinimo būdu“. Filme sukuriame naują motyvą, parodydami Gediminą kaip A. Škėmos tekstų vagį. Bandėme ir patį Škėmą padaryti personažu, įtraukiant jį į detektyvinę filmo struktūrą. Kaip jo kūrinyje, taip ir filme matome A. Škėmos viziją apie įvykius „Lietūkio“ garaže. Dėl pačių tekstų, jie yra kiekviename kadre, tiesiog žodžiai transponuoti į vaizdus, detales, simbolius.

Filme nuskamba frazė, jog A. Škėma tarsi pats buvo „Lietūkio“ garažo žudynių liudininkas…

J. M.: Tarsi.

Grįžkime atgal prie filmo kūrimo istorijos. Ateinate pas prodiuserį su idėja – statom filmą pagal „Izaoką“. Kas vyko toliau?

S. B.: Pirmiausia reikėjo sutvarkyti teisinius reikalus. Klausimus su A. Škėmos artimaisiais dėl „Izaoko“ panaudojimo filmui sprendėme gana sudėtingai. Pirmiausia susiradau A. Škėmos duk­ros Kristinos kontaktus ir su ja susitariau susitikti, bet ji pamiršo apie susitarimą. Tada susitariau antrą kartą, siunčiau pas ją žmones. Tačiau vėl nieko neišėjo. Prašiau savo giminaičių, gyvenančių Bostone, nueiti pasikalbėti su Kristina, tačiau ji kalbėtis atsisakė. Paskui paaiškėjo, kad ji jau sirgo Alzheimerio sindromu, o teisės į A. Škėmos kūrybą priklausė nebe jai, bet anūkei. Su vaikaite viską labai greitai išsprendėme. Tad mūsų atveju nepasikartos Kauno dramos teatro konflikto su A. Škėmos artimaisiais istorija. Už teisę ekranizuoti „Izaoką“ sumokėjome 5 000 eurų.

J. M.: O man reikėjo sudėlioti scenarijų. Pirmąją versiją parašiau kartu su tėčiu Vytautu Matulevičiumi. Antrąją scenarijaus versiją rengiau su dramaturge iš Vokietijos. Mūsų santykiai su ja, deja, nutrūko, nes jie buvo pagrįsti labiau pinigais, o ne noru kurti kartu. Atsidūriau duobėje, nes žiūrėjau į viską labai jaunatviškai, idealistiškai. Tada susitikau su Nerijum Mileriu, kartu su juo pradėjome kurti naują scenarijų, kuriame veiksmas vyko jau šiais laikais. Taip parašėme trečiąjį filmo scenarijaus variantą.

Scenarijui prireikė trejų metų. Paskutinis etapas – pažintis su Saule Bliuvaite. Jai daviau paskaityti visus tris scenarijų variantus. Nusprendėme remtis pirmąja versija ir sudėlioti ketvirtąjį, paskutinį scenarijaus variantą, kuris ir tapo filmu. Šis procesas buvo bene ilgiausias ir įdomiausias, nes scenarijus niekados nebuvo galutinis, vis atsirasdavo naujų scenų, idėjų; jos buvo perrašinėjamos diena prieš filmavimą, po repeticijų, vis surandant kažką naujo ir taip papildant turimą medžiagą.

Kuo scenarijų versijos skyrėsi? Pirmajame veiksmas vyko XX a. 7-ajame dešimtmetyje, o kitų dviejų – šiais laikais. Su N. Mileriu Andriaus Gluosnio kaltės istoriją bandėm perkelti jo anūkui, kaltės ir susitaikymo klausimus iškelti per šeimos konsteliacijos – kai vieni šeimos nariai persikūnija į kitus – metodą. Šių laikų kino režisierius, scenaristas ir aktorius Andrius jau keletą metų negali užbaigti kino filmo „Izaokas“, skirto „Lietūkio“ žudynėms. Emęs rinkti medžiagą filmui, režisierius pradeda įtarti, kad žudynėse dalyvavo ir po karo į Jungtines Amerikos Valstijas pasitraukęs, jau seniai miręs jo senelis Andrius Gluosnis. Kadangi tikslus senelio vaidmuo žudynėse nežinomas, Andrius nuolat perkuria senelio vaidmenį ir tuo pačiu įsivaizduojamą jo sąryšį su Izaoku. Galima kaltė už protėvio nusikaltimus veda režisierių prie beprotybės. Filmo konsultantas psichoterapeutas pasiūlo aktorių atranką („kastingą“), kurioje ieškoma tobulo Izaoko personažo, paversti psichoterapijos seansais, tačiau šiems vis labiau radikalėjant, sukeliams priešingas efektas – senelio vaidmenį atliekantis bei su juo vis labiau susitapatinantis Andrius ima regėti, kaip jis pats nužudo Izaoką.

Prisijungus Saulei Bliuvaitei, visi trys grįžome prie 7-ojo dešimtmečio, suabejoję kaltės nutolinimu ir Andriaus Gluosnio anūko personifikavimu. Norėjosi, kad pagrindinis personažas viską išgyventų tiesiogiai.

S. B.: Kaip prodiuseris turiu pasakyti, jog veiksmą perkėlus į 7-ąjį dešimtmetį, gerokai padidėjo filmo biudžetas. Dvigubai, o paskui dar daugiau. Bet sutikau su Jurgio nuomone, jog reikia to laikmečio vizualikos, nes viskas atrodo žymiai įspūdingiau. Ir konceptualia prasme daug aiškiau – kaltės reikalus sprendžia pats personažas, o ne jo anūkas.

Apskritai, visame filmo kūrimo procese sunkiausia buvo pinigai, įrodinėjimas, jog turi paskolinti už procentus. Dabartinė filmo kaina yra virš pusės milijono eurų ir dar auga, nes auga palūkanos. Jei ne Jurgio draugai, kurie tiki juo, ir kurie darė daugelį dalykų pusvelčiui ar už ačiū, aš jau seniai būčiau iškėlęs rankas ir sakęs – nedarom, neįmanoma.

Žymos: