2022 m. Kaunas taps Europos kultūros sostine. Ką tai reikš miestui, miestiečiams, valstybei ir Europai?

Pirmasis tapimo Europos kultūros sostine efektas – staiga labai daug kas sužino, kad miestas ja tapo. Sužinoję reaguoja skirtingai: miestiečius domina, kokiu būdu naujasis titulas pagerins jų gyvenimą, šalies piliečius – dėl kokių renginių bus verta ten nuvykti, užsieniečiai žemėlapyje ieško, kur Kaunas yra. Sužino, kad jis Lietuvoje. Super, sako, važiuosim Kryžių kalno pažiūrėti…

Gali nuskambėti keistai, bet viena svarbiausių Europos kultūros sostinės misijų kaip tik ir yra būti Europos kultūros sostine. Kaip būti? Ogi taip, kad tai pajustume. Europos Komisija pateikia daug rekomendacijų, kvalifikacinė komisija atrenka miestus pagal jų paraiškas, konsultuoja, tikrina, tačiau iniciatyva visada ir visais atvejais priklauso miestui. Miestas pats turi pasiūlyti būdą, kaip jis ketina būti Europos kultūros sostine. Ne veltui paraišką ja tapti sudaro atsakymai į 51-ą komisijos klausimą. Sekant giliausia, dar Sokrato, tradicija, iš kurios kilo gera pusė Europos kultūros. Klausimai kaip pareiga mąstyti. Vieno teisingo atsakymo nėra. Konjunktūros virtuozams ir sėkmės džentelmenams – be šansų.

Žinoma, klausimai sufleruoja. Projektas turi aprėpti visą miestą ir ypač tas bendruomenes, kurioms prasčiau sekasi. Projektas turi apimti rajoną. Projektas nėra elitinio meno festivalis. Projektas iš viso nėra festivalis. Dideli ir gražūs renginiai, kurių tikimasi tituliniais metais, yra skirti atšvęsti miesto, rajono ir valstybės galimybę būti Europos kultūros sostine kasdien. O geriausia, jeigu miestas, rajonas ir valstybė liks kultūros sostine dar daugelį metų ne titulu, o pasikeitusiu kultūros klimatu.

Dar klausimai sufleruoja, kad projektas nėra grožio konkursas ar naujo turizmo traukos taško kūrimas. Miestas turi būti kuriamas ne turizmui, bet gyvenimui. Skirtumą tarp šių dviejų koncepcijų nėra lengva iš karto pajusti. Tarkime, jeigu pavyks rasti būdus atgaivinti Kauno modernizmo paveldą, jis ugdys geresnį miestiečių skonį. Jeigu daugiabučių bendruomenės geriau suvoks, kad vaizdas žvelgiant žemyn iš devinto aukšto yra vaizdas į mūsų tėviškės kiemą, jis bus prižiūrimas ir tvarkomas kitaip, jame statyti automobilį ant smėlio dėžės nebesinorės. Jeigu muziejai mieste dirbs tada, kai žmonės turi laiko, o ne tada, kai niekas netrukdo muziejininkams miegoti, pasižiūrėti grafikos bienalės gali ateiti žmonės, kurie pirmą kartą įžengs į muziejų. Pavaišinkite juos ten kava ir padidės tikimybė, kad jie neemigruos (aš nejuokauju). Kai tai padarysime, galime tikėtis sulaukti daug daugiau turistų, o miestas gražiu taps savaime, nes grožis geriau skleidžiasi ten, kur yra pasitikėjimas gyvenimu ir bent kiek tikro džiaugsmo.