Keliavusieji ar gyvenusieji užsienyje, ypač senutės Europos šalyse, turbūt pastebėjo, kad esama tokio reiškinio kaip maži nepriklausomi knygynai. Lietuvoje jie gan reti – dažnesni yra knygų komisai – todėl ne visi skaitytojai susipažinę su jų išskirtinumais.

Vilniuje įsikūręs būtent toks knygynas. Čia užėjęs aptarsi literatūros naujienas ir aktualijas, būsi pavaišintas arbata, tyčia ar netyčia pateksi į renginį, tarp ankštų lentynų sutiksi žinomą ar nežinomą literatą, o gal šiaip keistuolį. Stovi ir sofutė, labiausiai tinkanti dviem pašnekovams. Greta prekystalio – atviros durys, už kurių ankštai įsispraudusi dirba tylioji buhalterė… Apie „Eurekoje!“ nuolat vykstančius iki absurdo komiškus dialogus ir nuotykius netgi pasirodė leidinys „Knygyno istorijos“.

„Kartais pati sau pavydžiu, kad mums pavyko sukurti tokį smagų knygyną – net nesuprasi, kas tai yra, – gyvenimo būdas, darbas ar sapnas“, – sako Eurika Stogevičienė, knygyno savininkė ir siela.

Teoriškai nepriklausomas knygynas – nepriklausantis jokiam tinklui. O praktiškai – kaip jaučiate nepriklausomybę?

Gyvename savo ritmu, neturime nei tarybos, nei valdybos, patys pasitardami priimame sprendimus, juos čia pat galime įgyvendinti, o kitą dieną pakeisti. Nusistatome kryptį ir judame atsižvelgdami į skaitytojų poreikius, stebėdami pasaulines knygų leidybos ir rinkos tendencijas.

Galime būti labai lankstūs, ir tai yra mūsų pliusas, palyginti su tinklais, kuriuose atsikartoja tos pačios knygos, tas pats išdėstymas ir ta pati reklama. Esame beprotiškai įsimylėję literatūrą – daug skaitome, analizuojame, ginčijamės, gundome skaitytojus, šloviname autorius arba esame nusiminę, jeigu nauja knyga nepateisino lūkesčių.

Knygyne vyrauja laisva ir demokratiška atmosfera. O laisvesni už kitus esame todėl, kad patys sau tai leidžiame, štai pavyzdys: prieš kelerius metus į „Eureką!“ atėjo dirbti Benas, VU baigęs anglų filologiją, daug skaitantis ir gerai išmanantis literatūros lauką, ir pakreipė mus angliškų knygų link. Dabar beveik pusė mūsų siūlomų leidinių – anglų kalba. Jis pats nusprendžia, ką užsakyti, po kiek vienetų, kiek lentynų turėtų užimti grožinė literatūra, o kiek – negrožinė. Kita darbuotoja, rašytoja Jurga, buria aplink save poetus ir prozininkus, literatūrinę bendruomenę, tad iš pokalbių, apmąstymų atsiranda nauji kultūriniai projektai.

Mažas laivelis stipriau jaučia vandenyno bangas, mūsų aptariamu atveju – knygų rinkos bangavimus. Esi tarpininkė, artimai bendraujanti tiek su skaitytojais, tiek su autoriais. Ar galėtum pakomentuoti dabartinę literatūros situaciją?

Knygų išleidžiama tikrai daug – atrodo, kad pašėlusi banga pagavo ir autorius, ir leidyklas, ir skaitytojus. Vyksta ekonominis pakilimas, žmonės turi daugiau finansinių galimybių, o tada pradeda daugiau pinigų skirti kinui, teatrui, muziejams, knygoms, koncertams. Darbe kiekvieną dieną susiduriame su tais, kurie seka literatūrines naujienas, tarptautinius apdovanojimus, skaito „The Guardian“, „The New Yorker“, „The Economist“, žino išpopuliarėjusius užsienyje autorius, ilguosius ir trumpuosius literatūros premijų nominantų sąrašus.

Mūsų knygyno lankytojai domisi gera, išliekamąją vertę turinčia literatūra. Kartais net atrodo, kad dabar madinga skaityti knygas ar eiti į muziejų. Domėjimąsi menu bent jau Vilniuje gana stipriai paveikė MO muziejaus atsiradimas, tai buvo geras postūmis pradėti lankytis parodose, kalbėtis apie menininkus, meno kryptis ir pirkti meno istorijos knygas, albumus, knygas apie menininkų gyvenimą. Žmonės pradėjo kreipti dėmesį į leidinių dizainą, kokybę – dabar knyga jau nebeturi būti labai pigi ir prastai, pigiausiais kaštais išleista.

Tiek leidyklos, tiek knygynai išgyvena gerus laikus. Tik žinant, kad jaunosios kartos kitokie skaitymo įgūdžiai, kad žmonės vis labiau nori skaityti originalo kalba, nebežinau, kas laukia Lietuvos leidyklų ateityje. Juk šioje chaotiškoje ir veiklų pilnoje kasdienybėje laiko turime vis mažiau, o pasiūla milžiniška. Tad dabar žmonės perka pakylėti gerų vertimų, populiarėjančių lietuvių autorių, bet ar tai nepasikeis, kai visi jau bus pasisotinę, kai turės stirtas knygų, o laiko joms perskaityti – ne, sunku numatyti. Bibliotekos prastokai finansuojamos, geriausiai parduodami meilės romanai, trileriai ir detektyvai. Mes gauname bibliotekų kvietimus dalyvauti knygų pirkimo konkursuose ir beveik visada populiarių knygų užsakoma po 10–15 egz., o rimtų leidinių – po 1 egz.

Dabartinę situaciją vertinu gerai, nes skaitytojai laukia naujų knygų, domisi lietuvių autorių kūryba, o šie turi galimybę papasakoti ir pristatyti naujus savo kūrinius – ypač jeigu knygą apsiima leisti didesnė leidykla, turinti gerus reklamos kanalus, dalyvaujanti knygų mugėse, skelbianti recenzijas kultūrinėje spaudoje ir viešinanti įvairiais kitais būdais. Kultūros taryba šiuo metu neblogai remia tiek lietuvių autorių poezijos ir prozos knygų leidybą, tiek vertimus. Daugybė knygų pristatymų vyksta bibliotekose, žmonės dalijasi informacija feisbuke, kuriasi skaitytojų klubai, vyksta autorių garbinimo vakarėliai… Pati dalyvavau Patti Smith „Tiesiog vaikai“ vakarėlyje, kur dvidešimt vienas kito nepažįstančių susirinkusiųjų kalbėjosi apie knygą keturias valandas ir negalėjo sustoti!