Dirižablis LZ 86 virš Kauno aerodromo 1916 m. Fotografijos autorius nežinomas | Iš VšĮ „Plieno Sparnai“ archyvo
Andrius Ropolas

Erdvės amnezija

Labai lengva priprasti prie kasdienės aplinkos. Tuomet tampa sunku pastebėti joje vykstančius radikalius pokyčius – dažniausiai akis užkliūva tik už didžiulių naujų statybų, tačiau visą miestą, šalį ar pasaulį liečiantys poslinkiai paprastai lieka nematomi, yra priimami kaip savaime suprantami. Tad juos geriausia sekti iš šalies. Šešerius metus dirbant užsienyje ir retkarčiais grįžtant į Lietuvą, vis tekdavo iš naujo apsiprasti su vietiniams nepastebimais dalykais – neefektyviai naudojamos žemės plotais, lėtu gyvenimo tempu bei tuo, kaip pritaikomi kai kurie statiniai. Mane stebindavo, kad miestuose dar egzistuoja ir savo pirminę funkciją tebeatlieka centrinio pašto pastatai, kad Vilniuje ir Kaune stovi prastai išnaudojamos traukinių stotys, o Kaune kilo dar ir nauja autobusų stotis, kurios aktualumas – abejotinas. Mačiau, kaip dalis architektūros pamažu tampa nebereikalinga, o kartu su ja – ir ištisos miestų erdvės.

Gyvenant šalyse, turinčiose gilesnes komercijos ir verslo tradicijas nei Lietuva, sunku nepastebėti noro nuolat optimizuoti kiekvieną metrą ir tai darant pergalvoti kiekvieno pastato paskirtį. Dalį darbo perima robotai, kuriems reikia mažiau erdvės, kai kurios funkcijos iškeliamos į užmiesčius. Nauji pastatai turi būti kuo efektyvesni, nes statybos pramonė naudoja itin didelius resursus. Vien Jungtinėse Valstijose su ja susijusi veikla generuoja beveik 40 % į atmosferą išskiriamo anglies dvideginio. Lietuvoje taip pat nuolat griežtinami įvairūs pastatų energetinio naudingumo reikalavimai – iki 2030 metų yra nutarta 9 % sumažinti į aplinką išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Todėl efektyvesnių pastatų projektavimas reikalingas ne vien verslui, bet ir mums visiems. Nauji statiniai neatsiranda iš niekur. Labai dažnai jie iškyla senųjų vietoje. Europoje šis procesas šiek tiek mažiau akivaizdus, nes čia gajus paveldo saugojimas, tačiau didelėje pasaulio dalyje galima griauti be didesnių skrupulų. Pavyzdžiui, Japonijoje vidutinė pastato gyvavimo trukmė yra 41 metai. Jungtinėse Valstijose biurų pastatai vidutiniškai išlieka 78 metus, tačiau per tą laiką yra ne kartą radikaliai perstatomi. Besistengiant optimizuoti resursus ir procesus, dalis architektūros pradingsta, pasimiršta, visiškai išnyksta. Nereikalingais tampa ne tik pavieniai statiniai, bet ir ištisos kategorijos bei tipologijos pastatų, nebeatitinkančių pakitusių žmonių įpročių. Kaip paveldas išsaugomi nebent atskiri pavyzdžiai.

Neseniai Niujorke įvyko protesto akcija prieš architekto Philipo Johnsono projektuoto ikoniškojo AT&T pastato vestibiulio rekonstrukciją. Iškilęs 1984 metais, jis yra tikras postmodernistinio korporacinio dangoraižio etalonas – masyvus uždaras tūris demonstruoja jėgą, o įėjimo erdvė spinduliuoja didybę. Tuo metu dauguma korporacijų siekė pirmaujančios, tvirtos ir stiprios įmonės įvaizdžio, todėl projektuoti atitinkamos estetikos dangoraižiai. Europa taip pat ne išimtis. Ištisas Briuselio šiaurinis dangoraižių rajonas buvo sukurtas korporacijų galybei atskleisti. Ten visiškai nematyti jokios gyvybės gatvės lygyje, nes atvirumas, parduotuvės, skaidrūs vestibiuliai ir pasiekiamumas praeiviams galėjo atrodyti kaip minkštumo, silpnumo požymiai. Tiesa, šios nuostatos pamažu keičiasi. Nebeliko įmonių, kurias domintų dangoraižiai-tvirtovės, net vizualus pastato dominavimas mieste gali būti laikomas pernelyg didele agresijos išraiška. Todėl nuspręsta pirmuosius AT&T dangoraižio aukštus radikaliai pertvarkyti – nugriauti aklinas sienas ir visą vestibiulį įstiklinti, taip jam suteikiant aplinkai atviro XXI amžiaus statinio įvaizdį. Tačiau šiai rekonstrukcijai pasipriešino dalis profesionalų, galingoje įėjimo erdvėje įžvelgusių saugotinų savybių. Po protestų pastatas buvo įtrauktas į kultūros paveldo sąrašus, taip išvengiant pokyčių. Tačiau kiti, mažiau istoriškai vertingi biurai (ar bent jų vestibiuliai) keliaus užmarštin su visa dangoraižio-tvirtovės tipologija. Vietoje jų dabar projektuojami itin atviri ir visuomenei praeinami dangoraižiai-viešosios erdvės. Geriausiai šis poslinkis matyti Londone, kuriame statoma daugiausiai tokių pastatų Europoje. Dalis jų dabar turi atviras komercines patalpas pirmuose aukštuose, o viršuje įrengiamos apžvalgos aikštelės. Paryžiuje taip pat skubama nežinia kokiomis aplinkybėmis 1967 metais iškilusį „Tour Montparnasse“ dangoraižį rekonstruoti, stengiantis kuo labiau sumažinti jo atgrasią ir išsišokančią estetiką. Naujos aukštų statinių projektavimo tendencijos yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip dėl besivystančių technologijų, efektyvumo siekio bei kintančių žmonių poreikių evoliucionuoja architektūra, o kartu – ir patys miestai.

Mūsų įpročiai ir poreikiai veikia gyvenamąją aplinką. Ji kinta ne tik įprastais, akivaizdžiais būdais, – vis naujų medžiagų ir spalvų madomis, didėjančiu gyventojų bei statinių tankumu, kai kur iškylančiais aukštesniais pastatais, – bet ir užmarštin nustumiant ištisas kategorijas architektūros objektų su jų specifinėmis formomis, kurie tapo nebeaktualūs. Pats primityviausias to pavyzdys – telefonų būdelės. Galbūt tai nėra architektūra, veikiau mažoji architektūra, bet ji puikiai iliustruoja, kaip nepastebimai keičiasi mūsų aplinka. Dabar iš Lietuvos miestų gatvių beveik išnykę elementai buvo reikalingi tol, kol dar nebuvo plačiai paplitę mobilieji telefonai. Pakitus mūsų elgesiui, staigiai dingo ir visa tipologija mažosios architektūros elementų, kurie iki tol buvo neatsiejami viešosios erdvės atributai. Londone telefonų būdelės saugomos kaip paveldas, nes racionali logika jų egzistavimo nebepagrindžia. Kai kur įkurdinamos bevielio ryšio stotelės, informaciniai centrai ar bankomatai, tačiau tai panašu į desperatišką bandymą surasti bet kokią funkciją šiam artefaktui. Miestų viešosios erdvės, architektūra pakito labai greitai ir net nepastebimai, vien dėl to, kad pradėjome naudotis mobiliaisiais telefonais.

Žymos: