ENRIKA STRIOGAITĖ | Poezija

Adelė

jaukioje Žaliakalnio krautuvėlėje
mažytėje mėsinėje
už prekystalio
pamačiau jį

keletą metų klasiokai
perdavinėdavo jo raštelius
kvapnius džiovintus žolynus
keistai išpieštus akmenėlius
[svajojo tapti dailininku]
įtikinėdavo kaip stipriai
mane įsimylėjęs
alpsta vien nuo mano balso
Cha! jis man negražus

– Jums išpjovos? – kietas ledinis žvilgsnis sužvilgo
– Ar aš prašiau išpjovos? Tikrai ne
prašyčiau kiaulės širdies.
Oi, kokia didelė
malonėkite ketvirtį

po šitiek metų jis manęs nepažino –
gerokai susenusios apibrizgusios
susibuvusios
su nutrintu maximos maišeliu

aš pirmą kartą regėjau
kaip suvirpėjo oras
prie jo ausies

– Miela ponia, širdį pjaustome tik per pusę
daugiau nesmulkiname.
Imsite?
– Ne. Pusės man per daug

Natalija

I
katedroj – – –
netikėjau, kad tave galiu sutikti katedroj,
klasėje
vis kartodavai (atsimeni, ypač drąsiai prieš abitūros egzaminus),
kad esi ateistas

mėlyna vasarine striuke,
rankose maigydamas pilką,
o gal rudą nosinę,
sėdėjai nuleidęs galvą (ooo, gerokai ir pliktelėjęs),
nesidairydamas, nesižegnodamas

tik kartą pakėlei akis:
mūsų žvilgsniai
vieną amžinybę apsikeitė vyzdžiais

ėmei krenkšti, kosėti,
šnypšti nosį,
nerangiai pakilęs sunkiai nuėjai durų link

lydėjau tave akimis,
tomis pačiomis ryto, kai ėjai į kariuomenę –
nemiegotomis, išverktomis, įtvirtinusiomis priesaiką

II
labdaros valgykloje
mus pasodino prie vieno
tuščio likusio stalo –
vėlavome

ilgai nejudėjome, nekvėpavome,
sustingę žvelgėme į garuojančią
nemokamos sriubos lėkštę

tuo pat metu paėmėm tą patį šaukštą
(buvau jau pamiršus, kad tu – kairiarankis)
             – Atsiprašau, čia jūsų šaukštas…
             – Prašau man atleisti, čia jūsų…
čia buvo mūsų šaukštas
mūsų pirmos bendros Kalėdos

Žymos: